Buvęs "Jūros" vadovas "bėga" į Taliną

Pažintis

UAB "Atlantic high sea fishing company" generalinis direktorius Bernardas Krištanavičius, kažkada vadovavęs garsiajai Lietuvos valstybinio žvejybos laivyno įmonei "Jūra", tikino, jog, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmasis čia iškėlęs trispalvę. Beje, jis dar ir kaltintas jos turto iššvaistymu, tačiau, anot jo, bankrotas "Jūrai" buvo neišvengiamas.

Vaikystės svajonė

Žvejybinės įmonės direktorius pasakoja, jog su jūra savo gyvenimą susiejęs dar 1960 metais, būdamas 18-os. Teko baigti Klaipėdos jūreivystės mokyklą, Kaliningrado žuvies pramonės techninį institutą, kuriame ruošti žvejybos specialistai. "Kodėl pasirinkau šią sritį? Vaikystės svajonė, pasakykim taip. Mokytis tikrai buvo noro, nors šiek tiek mėgau ir pachuliganauti. Tačiau Jūreivystės mokyklą baigiau su raudonu diplomu, tiesa, Kaliningrade jau prasčiau sekėsi. Vėliau studijavau Maskvoje, Liaudies ūkio akademijoje. Rengė mane dideliam postui... Pradėjau nuo kapitono, vėliau bazės viršininku buvau", - prisiminimais dalijosi B. Krištanavičius.

Pašnekovas tikino, jog dar sovietiniais metais, dirbdamas žvejybos uoste vadovaujamą darbą, pradėjo rūpintis įstaigos ekonomika - sumažintas darbuotojų skaičius, imta galvoti apie pelną, geresnę produkciją. "Anksčiau niekas apie tai negalvojo, o daryti reikėjo kažką." B. Krištanavičius pasakojo vėliau dalyvavęs ir tuometinių žvejybos bazių generalinio direktoriaus rinkimuose, tačiau Maskvos valdininkai paskyrė savo atstovą. "Ne rinkimai, o žaidimas. Tad trejiems metams išplaukiau dirbti į jūrą prie JAV krantų. Buvo sudarytos sutartys su amerikiečiais - jie gaudė žuvį, o mes ją šaldydavom ir veždavom namo. Tuomet buvau žvejybinio rajono viršininkas, tad ėjau lyg ir vadybininko pareigas. Man teko tvarkyti ryšius su amerikiečiais, lakstyti ir ant kranto, ir laivuose, nes nedaug kas tada ir užsienio kalbų mokėjo", - dalijosi atsiminimais pašnekovas.

Laisvė ir sunkumai

Atėjęs į valdžią Gediminas Vagnorius "parkrapštė" B. Krištanavičių į krantą dirbti valstybinės įmonės "Jūra" direktoriumi. "Pradėjau dirbti pirmaisiais nepriklausomybės metais, tad situacija buvo labai prasta - visko trūko, iš Rusijos pusės nutraukti visi lėšų šaltiniai, neturėjom nieko." Pašnekovas prisiminė, kaip jis pats įmonėje iškėlė Lietuvos vėliavą, o nuvažiavęs į Maskvą žvejybos vyriausiosios kolegijos tribūnoje pareiškė, jog "viskas, broliukai, Lietuvos laivynas jums nebepriklauso". "Salėje buvo taip tylu, kad net musės zyzimas galėjo girdėtis. Galvas visi nuleido, o aš išėjau. Tiesa, nelabai tikėjau, kad mane iš ten paleis. Nepriklausomybė ką tik paskelbta, tad Maskvoje susėdę ministrai dar net ne visai ir tikėjo tuo", - šypsojosi žvejybinės įmonės generalinis direktorius. Žinoma, jo teigimu, rusai pareikalavo laivyną grąžinti jiems, tačiau ant laivų jau kabėjo lietuviškos vėliavos, revoliucija mat...

Pasak B. Krištanavičiaus, paskutinę dieną išeidamas iš darbo G. Vagnorius pasirašė potvarkį, kad atleistų ir jį, nors "Jūroje" buvo išdirbęs beveik dvejus metus. "Kodėl? Buvau kariaujantis, nedaviau jiems ramybės, visko reikalavau. Įmonė lėšų iš valstybės negauna, tai kaip galiu ją valdyti. O tuomet Lietuvos valdžia apie tai nieko nesuprato, gryni mėgėjai: "vandens yra, laivų turit - tai ir gaudykit žuvį". Visa sistema labai sudėtinga, mat Sovietų Sąjungos "aštuonkojis" buvo apraizgęs visą pasaulį, visos sutartys sudarytos su ja. Tad ir visi pinigai ėjo per sovietines struktūras, kurios pinigų mums nebemokėjo.

Organizacijos stoka

Lietuva neturėjo jokio susitarimo su kitomis šalimis, tad, pašnekovo teigimu, Maskvoje tuo naudojosi. "Jūros" laivynas gaudydavo šimtais tūkstančių tonų žuvų, kai Lietuvoj per metus buvo suvalgoma tik trylika keturiolika tonų. "Galima pasakyti, mes ją atiduodavom kitoms šalims - realiai parduodam, bet pinigai eina Sąjungai. Nebuvo jokių atstovybių, kurios tvarkytų šiuos dalykus." Tad greitai paaiškėjo, kad "Jūra" nebepajėgia išlaikyti 160 laivų, iš kurių vien didelių - 60.

Infliacija, pinigų nebuvo, atsiradusius talonus, vadinamąsias vagnorkes, sunku buvo kur iškišti, o žvejai neilgai dirbo be atlyginimo. "Galėjo šis laivynas būti lyg gelbėjimosi ratas Lietuvai, jei visa struktūra būtų tinkamai suorganizuota. Man išėjus iš generalinio direktoriaus posto, "Jūra" dar gyvavo apie metus. O mūsų valdžia tik sėdėjo Vilniuje ir saugojo savo krėslus, vėliau pareiškusi, kad "Jūros" direktoriai iššvaistė lėšas, bet čia nebuvo ko švaistyti, viskas savaime įvyko..." - tikino B. Krištanavičius.

Savas verslas

Pašnekovas pasakojo tuomet pradėjęs savo verslą. "Pradėjau nuo dviejų laivų. Aišku, sunku, kai savo pinigų neturi, reikia kieno nors prašyti, imti paskolas, galvoti iš kur ką gauti. Be to, neturėjom savo šalies ambasadų svetur. Žvejai niekam nerūpėjo... Ėmėme bendradarbiauti su italais ir švedais. Jie turėjo tvirtą rinką, teko netgi sutartis sudarinėti: mes jiems gaudom žuvį, o šie viską perka - ir kurą, ir tinklus, remontuoja laivus, uostų mokesčius sumoka. Taip dirbam iki šiol. Čia, Lietuvoje, mes pinigų turim tik tiek, kiek reikia kontorai išlaikyti, jūrininkų algoms sumokėti. Uždirbti, aišku, daug negalima, bet šioks toks pelnas yra", - pasakojo pašnekovas.

Direktoriaus teigimu, įstojimas į ES vėl juos "pasodino į balą". Europa Lietuvai davė labai mažai kvotų, o Vyriausybė visiškai nesirūpina, kad nebėra žvejams darbo, netgi laivų nebėra kur dėti. Šiuo metu UAB "Atlantic high sea fishing company" planuoja parduoti tris ar keturis laivus ir pirkti porą modernesnių, reikalaujančių mažiau kuro, žmonių darbo bei pagaunančių daugiau žuvies - senus tarybiniais laikais statytus laivus tapo gana sunku išlaikyti. Dabar įmonė turi penkis laivus, vieni didesni, kiti šiek tiek mažesni, pavyzdžiui, 1974 metais Vokietijoje statytas laivas "Utena" yra 93,9 m ilgio, 15,20 - pločio. Anksčiau šioje kompanijoje dirbo 350 žmonių, dabar - beliko 50, pasak B. Krištanavičiaus, čia irgi kaltas įstojimas į ES.

Bėga iš gimtinės

"Atlantic high sea fishing company", generalinio direktoriaus teigimu, užsiima tik okeanine žvejyba, ir įdomu tai, kad jos laivai laikomi Talino uoste. "Praėjusiais metais laikėme Klaipėdoje, ir, galima sakyti, mus apiplėšė. Čia įkainiai 2-3 kartus didesni nei Estijos sostinės uoste. Tad Klaipėdos uostas stovi beveik tuščias. Visas pasaulis pinigus daro iš apyvartos, o čia - iš įkainių.

Tarybiniais laikais Klaipėda buvo didžiausias Pabaltijo uostas, o dabar liko mažiausias. Žvejai savo pozicijas praranda vis labiau ir labiau, tenka bėgti net iš gimtojo uosto... Bet spardomės, bandom taupyti", - tikino B. Krištanavičius.

Lina NARBUTAITĖ