Dirbantiesiems užsienio laivuose reikėtų draustis patiems

Socialiniai reikalai

Pastaruoju metu į Lietuvos jūrininkų sąjungą vis dažniau ateina žuvusių jūrininkų žmonos ir giminaičiai klausti patarimo, kaip išsireikalauti iš darbdavio kompensaciją. Deja, jeigu patys jūrininkai nepasirūpina, įvykus nelaimei mažai kas begali padėti jų šeimoms.

Turi būti ITF sutartis

Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) darbo inspektorius ir Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) inspektorius Andrejus Černovas sako, jog tokiu atveju, kai laivas, plaukiojantis su vadinamąja pigia vėliava, neturi ITF kolektyvinės sutarties, įgulą turi drausti laivo savininkas.

Tarptautinė jūrinė praktika reikalauja, kad laivo savininkas draustų ne tik laivą, bet ir įgulą nuo žūties ir kitų nelaimingų nutikimų. Jei jis atsisako mokėti kompensaciją, tokiu atveju žuvusio jūrininko giminaičiai gali kreiptis į teismą. Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kad savininkas nebūna apdraudęs įgulos dėl jūrininkų žūties, arba jis nenori mokėti kompensacijos, tad būna sunku ją išsireikalauti.

Neretai jūrininkas įsidarbindamas laive net nežino, ar laivas turi ITF sutartį, ar ne. A. Černovo teigimu, Norvegijos antrojo registro laivuose laikomasi visų reikalavimų ir jūrininkai yra draudžiami. Norėdamas sužinoti, ar laivas, plaukiojantis su "patogia" vėliava, turi ITF kolektyvinę sutartį, žinodamas jo pavadinimą jūrininkas galėtų kreiptis į A. Černovą arba LJS. Čia turimi laivų sąrašai, su kuriais pasirašytos ITF sutartys.

Orientyras - atlyginimas

Be to, galima orientuotis ir pagal atlyginimą. Jeigu atlyginimas geras, yra tikimybė, kad jūrininkai bus apdrausti. Šiuo metu jūreivio atlyginimas yra maždaug 1400 JAV dolerių per mėnesį.

Be to, ITF jūrininkai gali susižinoti, ar jiems darbdavio siūlomas atlyginimas atitinka tą, kuris numatytas kolektyvinėje sutartyje. Pasitaiko atvejų, kad jūrininkai pasirašo kontraktus, kuriuose numatyti kur kas mažesni atlyginimai, tada kaltų nebūna. Kartais laive būna vedama dviguba buhalterija. Galimas variantas, kad sutartyje nurodomas didesnis atlyginimas, tačiau jūrininkas jo negauna. Taigi pirmiausia jis pats turi pasidomėti, kokiomis sąlygomis yra priimamas į darbą.

Kompensacija mirus laive

Pagal ITF kolektyvinę sutartį TCC jūrininko mirties darbo metu atveju, netgi jei jis mirė natūralia mirtimi, sakykime, nuo infarkto, artimieji turi gauti kompensaciją pagal standartinę sutartį. Dėl eilinio jūrininko mirties priklauso 60 tūkst. dolerių vienkartinė kompensacija, o dėl karininko - 80 tūkst. dolerių. Be to, jei jūrininkas turėjo vaikų iki 18 metų, kiekvienam jų turi būti mokama apie 15 tūkst. dolerių vienkartinė kompensacija. Kartais vienkartinės kompensacijos vienam žmogui siekia net 100 tūkst. JAV dolerių.

A. Černovo manymu, jūrininkai turėtų būti suinteresuoti ir pasirūpinti savimi nepaisant to, ar laive jie yra apdrausti, ar ne. Jie turėtų prieš reisą apsidrausti kokioje nors draudimo kompanijoje, kad nelaimės atveju šeima neliktų visiškai be pinigų. Jeigu kompanija nenori mokėti kompensacijos už jūrininko žūtį, artimiesiems praktiškai negali padėti nei LJS, nei ITF. Be abejo, jų atstovai gali susisiekti su laivo savininku ir priminti jam, kad reikia mokėti kompensaciją, tačiau jeigu jis nebus geranoriškai nusiteikęs, išreikalauti labai sunku. Pavyzdžiui, laive "Yalta" Panamoje žuvo jūrininkas, o jo artimieji taip ir negavo jokios kompensacijos.

Pats iššokęs už borto

Beje, vienas žuvęs jūrininkas buvo apsidraudęs Lietuvos draudimo kompanijoje. Jo žmona pirmiausia ir gavo tą draudimą. Darbdavys nenorėjo mokėti, tačiau, įsikišus ITF, dalį pinigų vis dėlto pavyko atgauti ir iš jo.

Laivo savininkas bandė suversti visą kaltę pačiam jūrininkui, esą jis pats iššokęs už borto. Kyla įtarimų, kad įgulos nariai buvę paprašyti parašyti pareiškimus, jog jie matė, kaip jis pats niekieno neverčiamas šokęs už borto, kad jis kalbėjęs apie tai, jog jam tas laivas nepatinkąs. Pasak A. Černovo, tuo patikėti sunku, nes ėjo tik trečia diena, kai tas jūrininkas buvo atėjęs į laivą. Jokios priežasties žudytis jis tikrai neturėjo. Buvo reikalingas vaikui invalidui. Spėjama, kad tas jūrininkas iš Klaipėdos užsienio laive pamatė kažką, ko jam nederėjo matyti, tad neatmetama galimybė, kad jis buvo išstumtas už borto.

Taigi gavus visą draudimą Lietuvoje iš draudimo kompanijos ir dalį kompensacijos iš laivo savininko, žuvusio jūrininko šeima bent jau neliko visiškame skurde.

Laive nutraukė koją

Jūrininkai, dirbantys užsienio laivuose, Lietuvoje paprastai nemoka ir mokesčio "Sodrai". Jeigu jūrininkas laive praranda sveikatą, jam iškyla didelių problemų, kai reikia atsakyti į klausimą, iš ko gyventi toliau.

Pavyzdžiui, vienas jaunas jūreivis, neseniai baigęs mokslus, dirbdamas Švedijos kompanijai priklausančiame laive, plaukiojančiame su "patogia" vėliava, prarado 50 proc. darbingumo - nelaimingo atsitikimo metu jam buvo nutraukta koja. Gerai, kad tame laive buvo ITF kolektyvinė sutartis. Jam draudimo kompanija sumokėjo visą vienkartinę 80 tūkstančių dolerių kompensaciją. Kadangi jis nebegalės daugiau plaukti į jūrą, jam sumokėta kompensacija kaip netekus 100 procentų nedarbingumo. Be to, tame laive buvo nestandartinė sutartis, tad kompensacijos joje buvo numatytos didesnės - 80 tūkst. dolerių jūreiviui ir 120 tūkst. dolerių karininkui.

Jeigu sutarties laive nebūtų buvę, jis būtų likęs visiškai be jokios pagalbos. Surasti laivą, plaukiojantį kažkur prie Afrikos ir išsireikalauti kompensacijos labai sunku. Paprastai laivai, plaukiojantys su "patogiomis" vėliavomis, priklauso vadinamosioms vieno laivo kompanijoms. Jeigu nelaimingas atsitikimas įvyko tame laive, tai ieškinys turi būti paduotas būtent dėl to laivo. Įrodyti, kad jo savininkas turi ir kitų laivų, labai sunku.

Beje, ITF kolektyvinėje sutartyje yra numatyta, kiek procentų darbingumo netekęs jūrininkas kokią kompensaciją turi gauti, net jeigu jis prarado tik pirštą.

Dalia BIKAUSKAITĖ