Jūreivis Baikale - lyg meškų medžiotojas Lietuvoje

Kelionės

AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" laivo "Audrė" elektromechanikas Sergejus Permiakovas dabar į Baikalą važiuoja kaip turistas, tačiau yra pabuvojęs tokiose vietose, kur ne kiekvienam mirtingajam lemta patekti.

S. Permiakovas ekskursijų organizuojamas keliones į jo gimtąjį kraštą vertina gana skeptiškai: pamatysi viešbutį, Baikalo ežero kraštą ir dar kokią nereikšmingą smulkmeną. Turistai toliau Listviankos, miestelio netoli Baikalo, esą daugiau nieko ir nepamato.

Iki 18 metų Sergejus gyveno 80 km nuo Baikalo ežero. Nors ten nebegyvena daugiau nei 30 metų, tačiau dažnai nuvažiuoja aplankyti mamos bei kitų artimųjų. Paskutinį kartą tėviškėje jis lankėsi praėjusių metų žiemą. Važiuotų ir dažniau, tačiau pastarąjį dešimtmetį sunku gauti vizą. Kelionė ekskursijų biure, anot pašnekovo, kainuoja apie 1600 litų.

Baikalas - vienas didžiausių pasaulio ežerų. Be to, pats giliausias (1642 m) ir pats seniausias (apie 25 mln. metų). Pasak S. Permiakovo, daugelį gyvūnų ir augalų, sutinkamų visame pasaulyje, galima išvysti Baikale. Net mokslininkams kartais esą sunku įvardyti kai kuriuos čia sutinkamus gyvūnus. Laukinė ir civilizacijos nepaliesta gamta vilioja ne vieną keliautoją.

Pasitaikė, kad turistai iš Chabarovsko netoliese vaikščiojančias meškas palaikė karvėmis. Anot Sergejaus, meškos Baikale nėra egzotika. Jos vietos gyventojų auginamos vietoj kiaulių. Medžiotojams nušovus mešką, jos mažyliai neretai apgyvendinami narvuose ir už tam tikrą mokestį rodomi turistams. Po kelerių metų meškos papjaunamos, mėsa suvalgoma, o iškamša lieka namams puošti.

Baikalas - vienas seniausių ežerų pasaulio geologijos istorijoje

Ten įsikūrę "naujieji" rusai pinigus daro beveik iš visko, patikina pašnekovas. O jų pilys Baikalo pakrantėje primena pasakų pilis. Rodydamas vieną iš fotografijų, kur ant užšalusio Baikalo prie išgręžtos eketės sustatyti plastmasiniai buteliai, vyras paaiškina, kad už keletą rublių jie bus parduoti turistams.

Gal tas vanduo stebuklingas, teiraujuosi. "Ne, tiesiog labai švarus", - šypsosi Sergejus ir duoda patarimą, kad prancūzišku šampūnu Baikale galvos geriau netrinkti, kad nenutiktų kaip jo žmonai: ištrinkta galva tik putojo, o išplauti šampūno niekaip nesisekė. Jo likučių atsikratyti pavyko tik su druska.

Apie švarų ežero vandenį esą liudija ir dugne palaidoti automobiliai. 20 metrų gylyje matomos mašinos labiau primena vaikiškus žaislus nei po žiemos žūklės nugrimzdusius žvejų automobilius. Sergejui nėra tekę girdėti, kad nors viena mašina būtų iškelta į krantą - tai esą neįmanoma dėl uolomis apsuptų krantų.

S. Permiakovui apsilankius tėviškėje artimieji juokauja, kad atvažiavęs žvejys (anksčiau jis dirbo ir žvejybos laivuose) dabar visas žuvis suvalgys. Vyras juokiasi, kad tai tikra tiesa, nes tokios žuvies ne tik Lietuvoje, bet arti jos niekur nerasi. Mėgstamiausia jo švelnaus skonio žuvis - omulis, garsinanti Baikalą. Parsivežti mėgstamos žuvies ilgesniam laikui į Lietuvą nepavyksta, mat įsivežti leidžiama ne daugiau pusės kilogramo maisto produktų.

Žiemą Baikale būna iki -40 ar net -60 laipsnių šalčio. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Sergejus pamena, kaip kartą norėjo žmonai parvežti sabalų kailinius. Savo striukę teko išmesti, o pačiam užsivilkti moteriškus kailinius, kad pasieniečiai neatimtų. "Visi juokėsi, bet žmona liko patenkinta", - prisiminė pašnekovas.

Pasak S. Permiakovo, apie Baikalo gamtą sunku papasakoti: dideli augalų lapai primena veliūrą, o gėlės būna itin ryškios. Gražiausia ten būna gegužės pabaigoje ir vasarą, tačiau Sergejus kelionei mieliau renkasi žiemą. Tuomet artimieji būna ne tokie užimti ir po apylinkes gali pavežioti savo mašinomis. Mat Irkutsko viešasis transportas - tikras anekdotas. Geriausiu atveju nustatytu maršrutu važiuos vieną valandą per dieną.

Vieną iš turistams neprieinamų kampelių S. Permiakovas pamini - Burguzinskij draustinį, kur uždrausta medžioti, o gyvūnai vaikšto šalia namų. Tarybiniais laikais ten buvo privati teritorija, tačiau iki šiol, anot pašnekovo, ten yra atskira valstybė valstybėje. Jis prisiminė istoriją, kaip už meškos nušovimą draustinyje medžiotojams teko atsakyti teisme, nepaisant to, kad ši puolė žmones.

Istoriniai paminklai, gamtos sukurti įdomios formos kalnai bei pušys - vos dalelė dar nepaminėtų Baikalo grožybių. Pašnekovas galėtų daug pasakoti ir apie itin draugiškus vietos gyventojus. Gal dėl to čia nemažai apsigyveno buvusių kalinių. Suvilioti turtingesnio gyvenimo galimybe įsikuria aukso arba aliuminio ieškotojai. Tačiau ir čia egzistuoja savo taisyklės... Kaip ir savas kalbos kodeksas. Grįžus iš Baikalo, S. Permiakovo žmona prisipažino pirmąkart girdėjusi jį taip keikiantis.

Irkutsko menininkai kasmet demonstruoja ledo skulptūras

"Be dviaukščių, triaukščių matų ten tavęs nesupras net milicininkas, net jei kalbėsime ta pačia rusų kalba. Keiksmažodžiai ten yra įprasta", - paaiškino pašnekovas.

S. Permiakovui ne kartą teko dalyvauti vietinių gyventojų vestuvėse. Beje, ir pats ten tuokėsi su savo klaipėdiete žmona. Tačiau vieną iš tenykščių papročių prisimena su šiokiu tokiu šleikštuliu burnoje: kai vietos gyventojų kaip pagarbos vertas svečias buvo pavaišintas jo akivaizdoje paskersto bei dar garuojančio arklio krauju.

"Jūreivis ten gerbiamas ir yra tokios pat egzotiškos profesijos atstovas, kaip mums meškų medžiotojas", - sakė Sergejus.

Sandra LUKOŠIŪTĖ