Seimo Aplinkos komiteto narys S. Gentvilas sako, kad uždrausti žvejybą Baltijos jūros priekrantėje buvo siūloma jau prieš dvejus metus. Tada jis buvo tos nuomonės, kad žvejybos tvarką turi nustatyti žemės ūkio ministras. Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos vadovas Mindaugas Rimeikis mano, kad priekrantė kaip vidaus vandenys turėtų būti Klaipėdos mero kompetencija. Jis cituoja Lietuvos savivaldos įstatymo, reglamentuojančio mero ir jo pavaduotojo įgaliojimus, 19 punktą, kuriame rašoma: "...išduoda leidimus naudoti žūklės plotus vandens telkiniuose, tvirtina žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos žuvininkystės vandens telkiniuose priemonių planus teisės aktų nustatyta tvarka."
Neišlaiko nei savęs, nei biurokratų
S. Gentvilas sako, kad situacija per tuos dvejus metus pasikeitė. Žuvų išteklių Baltijos jūroje vis labiau mažėja, o žvejojančių gyventojų daugėja. "Iš priekrantės žvejų teikiamų ataskaitų apie sugaunamų žuvų kiekį matyti, kad tas sektorius jau ir dabar yra beveik po vandeniu - uždirba mažai, jiems sunku šį verslą plėtoti. Pažiūrėkime, kokius laivus jie turi. O mažėjant ištekliams jie dar mažiau uždirbs ir kanibalizuosis - arba bris į skolas, arba teks trauktis iš verslo. Priekrantės žvejyba tampa neperspektyvia veikla, į ją neateis investicijos. Ji neturi ateities dėl žuvų išteklių problemos. Turime nuoširdžiai prisipažinti, kad žuvų jau tiek sumažėjo, jog šio verslo gali imtis tik viena kita žvejybos įmonė, bet tikrai ne 55. Daugeliui jų reikia ieškoti kito pelningesnio verslo.
Kitas dalykas - milžiniška biurokratija Žuvininkystės tarnyboje. Joje dirba apie 120 žmonių. Atsižvelgiant į tai, kiek Lietuvoje yra registruotų žvejų, trims keturiems žvejams tenka po vieną biurokratą. Žvejai savęs neišlaiko, tai ką jau kalbėti apie tuos biurokratus. Todėl reikia pradėti galvoti apie tai, kaip padėti žvejams keisti profesiją. Pinigų, skirtų žuvų išteklių atsigavimui finansuoti, Europoje tikrai yra, ir Lietuvoje taip pat. Privalome padėti žvejams pakabinti tinklus ir pereiti į kitą sektorių, pavyzdžiui, į pramoginę žvejybą ar žvejybos turizmą", - sako S. Gentvilas.
Anot jo, naujas žvejų verslas galėtų būti susijęs su paveldo akcentais, pramogine žvejyba, bet Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) jos rimtai nevertina. "Mes vis dar riedame į bedugnę, o ŽŪM neruošia naujo scenarijaus", - sako politikas.
M. Rimeikis sako, kad kai kurie politikai siūlo verslinę žūklę riboti ar visai uždrausti, nes mano, kad žvejų oficialiai rodomos pajamos yra per mažos, kad klesti arba brakonieriavimas ir pogrindinė prekyba žuvimis, arba verslininkai nepajėgūs sugauti reikiamo žuvų kiekio. "Bet jie nesusimąsto, kodėl taip yra. Žvejams verslininkams priekrantėje daug ko neleidžia įstatymų bazė - ES reglamentai, Žuvininkystės įstatymas, poįstatyminiai aktai ir, manyčiau, nekompetentingas žuvininkystės verslo administravimas.
Simonas GENTVILAS, Seimo Aplinkos komiteto narys
Sužlugdyta Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra", prie žlugimo ribos artėja atviros Baltijos jūros žvejai, ateina ir priekrantės eilė. Tikriausiai netolimoje ateityje ne ką geresnių naujienų išgirsime ir iš tolimųjų vandenų žvejų verslininkų. Prie žlugimo slenksčio - visas žuvininkystės verslas Lietuvoje. Už tai pirmiausia atsakingi verslo administratoriai, t. y. Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldžios struktūros", - sako jis.
Pasitraukimas iš verslo
Pasak M. Rimeikio, iš pradžių buvo skatinami žvejų verslininkų lūkesčiai, šie investavo į verslą, o vėliau prasidėjo galimybių ribojimas. Taip žvejai verslininkai skurdinami ir verčiami trauktis iš verslo. "Pasitraukimas iš verslo turi būti orus. Jo sąlygos turėtų padėti žvejui verslininkui tapti oriu Lietuvos piliečiu, o ne išmaldos prašytoju. Negalima žmonių patraukti iš verslo paleidžiant su ubago "terba", skiriant 20 000-30 000 eurų. Daugeliui žvejų reikės gyventi iki pensijos 5-8 metus. Žinoma, jaunesni galėtų pradėti kitą verslą. Bet modernūs elektra varomi turistiniai laivai kainuoja apie 400 tūkst. eurų. Gal pavyktų nusipirkti ir už 300 tūkst.", - sako M. Rimeikis.
Mindaugas RIMEIKIS, Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos vadovas
Jo manymu, eliminuojant iš verslo priekrantės žvejus, jiems turėtų būti mokama 150 000-300 000 eurų kompensacija. Didžiausią kompensaciją reikėtų mokėti žvejams verslininkams, kurie norės pradėti vandens turizmo, poilsio, supažindinimo su kulinariniu žuvų paveldu paslaugų teikimą, pritaikys alternatyvią energiją ant vandens.
"Kompensacijos mechanizmas dar neparengtas ir abejoju, ar bus parengtas artimiausiu metu. Kalbame tik apie išeitines kompensacijas už pasitraukimą iš verslo ne dėl savo kaltės. Klausimą reikia spręsti dabar ir operatyviai, nes to reikalauja susidariusios aplinkybės. Manau, priekrantės žvejų kompensacijoms ir kitam verslui pradėti turėtų atsirasti 10 000 000 eurų iš ekonomikos gaivinimo lėšų. Kartu reikia ruošti Lietuvos pajūrio įveiklinimo planą, kuriame turėtų atsirasti vietos visiems: ir gamtos sergėtojams, ir žvejams verslininkams, ir žvejams mėgėjams, ir sportininkams. Visa tai turi būti vykdoma civilizuotai, o ne uzurpavimo metodais", - mano M. Rimeikis.
Žvejybą lygina su šachtomis
"Žinoma, kad turi būti kompensacijos. Tai negali būti daroma grubiai, niekas nekalba apie tokį uždraudimą. ŽŪM turėtų jau dabar pradėti atidėti pinigų žvejams perkvalifikuoti. Suprantu Mindaugą Rimeikį ir kitus žvejus, nes ministerija jiems nepadeda, ir vienintelė galimybė jiems lieka išžvejoti viską iki paskutinės žuvies", - sako S. Gentvilas.
Seimo narys juokauja, kad, laimei, Lietuva neturi angliakasių šachtų. Kitose šalyse yra ištisi šachtininkų miestai. Kai prasidėjo klimato krizė, liepta uždaryti šachtas ir nebenaudoti anglių. Šimtatūkstantiniuose Lenkijos, Vokietijos miestuose ieškoma žmonėms naujo darbo. Pasak S. Gentvilo, Europa meta milijardus eurų į tuos miestus, kad būtų sukurta jų žmonėms kokia nors padori veikla. Politikui tai asocijuosi su žvejyba Baltijos jūroje.
"Žuvų nebeliko ir mes privalome atsakingai padėti žmonėms, turėjusiems tokį verslą, susikurti kitą. Dabartinė ŽŪM politika, kai nieko nedaroma, tik didėja biurokratų vykdoma kontrolė, neveda niekur. Žvelgiant į ateitį reikia iš esmės naujų sprendimų", - aiškina politikas.
Jo manymu, geriausias pavyzdys yra "Espersen Lietuva" žuvų perdirbimo gamykla, esanti Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje. "Espersen" - didžiausias menkių perdirbėjas visame pasaulyje, turintis kelis fabrikus Vietname, Lenkijoje. Danų Espersenų šeima verslą pradėjo Bornholmo saloje ir apdorodama Baltijos jūros menkes. Paradoksas toks, kad dabar "Espersen" nebeperka Baltijos menkių ir nebeturi jų savo produkcijoje, nes jos per mažos, nebeužauga, per daug užterštos, o perka Atlanto ir kitų vandenynų menkes.
"Buvo Melnragės žvejų kaimelis, supratu, turime saugoti istoriją, bet situacija keičiasi. Seniau žmonės medžiodavo, kad gautų mėsos, dabar 99,9 proc. jos užauginama. 80-90 milijardų gyvūnų užauginama kasmet dėl mėsos, odos, pramonės. Lygiai tas pats bus ir su žvejyba. Nors dabar dar pasaulyje 50 proc. žuvų, kurios yra suvalgomos, yra sužvejojama, o 50 proc. užauginama. Ateityje norint milijardus žmonių pamaitinti žuvimis vis labiau reikės galvoti apie jų auginimą fermose. Mes turėjome kažkada didžiausią Sovietų Sąjungoje žvejybos laivyną. Daug klaipėdiečių save sieja su žvejais. Mieste yra Žvejo skulptūra, Žvejų kultūros rūmai, buvęs žvejybos rajonas. Daug žmonių buvo pripratę žvejoti, todėl jiems labai skausmingas kvotų mažėjimas. Bet nieko nepadarysi, didžiausia problema - ištekliai Baltijos jūroje kritiškai mažėja. Valstybė privalo padėti žvejams pereiti į verslą, kuris garantuotų sotų gyvenimą", - įsitikinęs S. Gentvilas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą