Kaip sustabdyti jūrinio paveldo nykimą Lietuvoje

Lietuvos jūrų muziejus (LJM) organizavo apvaliojo stalo diskusiją "Stabdant jūrinio paveldo nykimą Lietuvoje". Gaila, kad diskusija, pasak muziejaus direktorės Olgos Žalienės, virto monologu. Mat susirinko vienodai mąstantys žmonės, norintys išsaugoti paveldą, ir nebuvo opozicijos.

Diskusijos metu kaip geras jūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdys pristatytas LJM Nerijos forto rekonstrukcijos projektas. Tačiau visi pasisakymai daugiausia sukosi apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ketinimą užpilti Žiemos uostą. Apie tai "Vakarų eksprese" rašyta spalio 16 d.

Norvegai neturėtų skųstis

Stavangerio jūrų muziejaus vyresnysis istorikas-tyrinėtojas Haraldas Hamre papasakojo apie jūrinio paveldo išsaugojimo projektus Norvegijoje. Jo manymu, prieš 40 metų jūrinio paveldo išsaugojimo situacija buvo tokia pati, kokia dabar yra Lietuvoje.

Norvegai vertina laivus, pastatus ir nematerialųjį jūrinį paveldą. Svarbiausia paveldo dalis, žinoma, yra laivai. Pradėjus kasti Osle požeminius tunelius aptiktos senojo uosto liekanos su daugybės laivų nuolaužomis. Vyriausybė finansavo 15 laivų liekanų iškasimą.

Pasak H. Hamre, norvegams, trūksta lėšų seniems laivams restauruoti. Mūsų akimis žiūrint, norvegai neturėtų skųstis lėšų stygiumi, nes šalies vyriausybė laivų paveldo išsaugojimui skiria per metus 25 mln. Lt. Norvegijos saugotinų laivų sąrašas, palyginti su Lietuvos, didžiulis - jame 220 laivų, tačiau tarp jų tik dešimt yra itin saugomi. Istoriniai laivai eksponuojami muziejuose, kurie priklauso įvairiems savininkams, istorinių laivų savininkams nereikia mokėti už jų stovėjimą prie krantinės.

Norvegijos vyriausybė išlaiko tris laivų restauravimo centrus, kurių vienas skirtas metaliniams, o kiti du - mediniams laivams.

Anot Stavangerio muziejininko H. Hamre, vieno laivo išsaugojimas ne tiek reikšmingas, kiek svarbus yra viso konteksto išsaugojimas.

O. Žalienės manymu, Lietuvos jūrų muziejui, kuris jau seniai bendradarbiauja su Stavangerio jūrų muziejumi, yra ko pasimokyti iš norvegų, kaip išsaugoti jūrinį paveldą. Pasak jos, ne mažiau svarbu yra naudoti jūrinį paveldą, kad jis gyvai pasakotų žmonėms istoriją.

Žiemos uostas - istorinė miesto dalis

Diskusijoje dalyvavęs Valstybinės kultūros paveldo komisijos Informacijos analizės tarnybos vyriausiasis specialistas Algimantas Gražulis atkreipė dėmesį į tai, kad jūrinės kultūros paveldas turimas tik Klaipėdoje ir kad jis Lietuvai yra labai svarbus. Todėl, pasak jo, postringavimai apie tai, kiek Klaipėdos uostas duoda pinigų valstybės biudžetui, apie naudą, jeigu būtų užpiltas Žiemos uostas, rodo trumparegišką požiūrį. Europoje stengiamasi iškelti uostų gamybinę veiklą iš miestų istorinių centrų.

Pasak A. Gražulio, Žiemos uostas įeina į istorinę Klaipėdos miesto dalį ir jis turi būti atskleidžiamas visuomenei, o ne sunaikinamas. Istorinė miesto dalis yra valstybės saugoma teritorija. Senamiesčiai yra itin didelės vertybės. 2002 m. Seimo patvirtinti Lietuvos teritorijos bendrojo plano sprendiniai yra privalomi kiekvienai institucijai. Svečias iš Vilniaus akcentavo, kad yra įstatymų, saugančių jūrinio paveldo vertybes.

Ar Savivaldybė bejėgė?

Klaipėdos miesto savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška sakė, kad uostininkų norai dėl Žiemos uosto jiems buvo naujiena, kurią jie sužinojo iš spaudos. Pasak jo, tai, kad Uosto direkcija ir Savivaldybė rengia kiekviena atskirai uosto ir miesto bendrąjį planą - jau problema. Architektas Romualdas Gailius pridūrė, kad tai blogai, ir sakė neįsivaizduojąs, kaip esant dviem bendriesiems planams pavyks suderinti visus galus popieriuose.

V. Juška linkęs manyti, kad spaudoje Uosto direkcijos sumanymas tik grėsmingai nuskambėjo, o iš tikrųjų pavyks su direkcija diskutuoti ir susitarti.

Jis akcentavo ir kitą dalyką - išsaugoti paveldą be verslininkų pagalbos yra labai sunku. Anot jo, tai, kad uoste vyksta krovos darbai, be abejo, Lietuvai duoda didelės naudos. V. Juškos manymu, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad būtina ugdyti verslininkų sąmoningumą. Pavyzdžiui, jūrų kovos kompanijos "Bega" teritorijoje yra vertingas statinys, kuriam išsaugoti reikėtų 30 mln. Lt, valstybė nėra pajėgi to padaryti, tad reikėtų verslininkų pagalbos.

O. Žalienės manymu, miesto Savivaldybė neturėtų jaustis Uosto direkcijos atžvilgiu kaip našlaitė ir padaryti viską, ką jai leidžia įstatymai, kad jūrinis paveldas būtų apsaugotas. Savivaldybė gali ir turi užmegzti dialogą su Uosto direkcija.

R. Gailius atkreipė dėmesį į tai, kad ir architektai, gavę užsakymą, irgi dirba kokiam nors verslui. Pristatomi įvairiausi darbai, juose į daug ką atsižvelgiama, tačiau vis tiek viskas daroma taip, kaip reikia verslui. Jis priminė aršias diskusijas, vykusias prieš 10 metų dėl Vitės kvartalo, ir apgailestavo, kad dingo senoji uosto gatvė.

Iškrito eilutė iš įstatymo

Beje, architektams rengiant projektus privalu atsižvelgti į saugomus objektus, jiems turi rūpėti miesto veidas. Diskusijos dalyviai kėlė klausimą, ar Klaipėdos uostui negalioja Lietuvos įstatymai. Atkreiptas dėmesys į tai, kad iš Uosto įstatymo iškrito eilutė apie paveldo saugojimą, esą Uosto direkcija ir taip viską žino ir viską kuo puikiausiai daro. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus muziejininko-istoriko Dainiaus Elerto, būtina tą eilutę grąžinti į Uosto įstatymą. Dabar Uosto direkcija nuomoja žemę kompanijoms ir esą neįpareigoja jų saugoti paveldo.

Diskusijos dalyviai klausė architektų, ar jie negalėtų pasiūlyti ką nors tokio uosto akvatorijoje, kad nereikėtų užpilti Žiemos uosto. "Nemuškim to, kurio nėra", - apibendrindama diskusiją sakė O. Žalienė.

Visi diskusijos dalyviai sutiko su tuo, kad būtina diskutuoti su uostininkais ir ieškoti kompromisų, tačiau nesutarė, kas konkrečiai galėtų iškviesti Uosto direkciją į "dvikovą".