Klajonės po jūrą ir save

Buriavimas

Tęsinys. Pradžia 133 numeryje.

Toliau spausdiname Pilies jachtų uosto kapitono, buriuotojo Rimtauto Rimšo pirmosios knygos "Klajonės po jūrą ir save" ištraukas.

Smėlio kopų greičiu slenkančios dienos, netirpstančiais ledynais pavirtusios valandos, akmeniu tapęs laikas. Ledynmečiu virsta gyvenimas, kai žinau - šiandien nepamatysiu, neišgirsiu tavęs. Rankos - nebeklauso, ausys - nebegirdi, akys - neberegi. Visas pasaulis susitraukia į erdvę, ne didesnę už tašką. Širdis trokšta, blaškosi, veržiasi ištrūkti, tačiau aplink vien ledas - šaltas ir nepermaldaujamas. Bet jei pasaulyje kas nors turi pradžią, vadinasi, turi ir pabaigą. Šmėkšteli tolumoje pažįstamas siluetas - štai ir sukruta akmenys, jau arčiau sušvinta miela ir brangi šypsena, - ir kriokliais virsta ledynai, buvusi tokia sunki ir nepajudinama smėlio kopa virsta labiausiai pasaulyje skubančiu smėlio laikrodžiu. Trumputis lyg žaibas lūpų prisilietimas - ir visas pasaulis prisipildo per akimirksnį pražydusių gėlių. Nulinguoja, nuvilnija viskas aplink gražiausiomis pavasario spalvomis. Ir nėra tame nieko antgamtiška - paprasčiausiai tai juk ateini Tu.

X X X

Vakare atklystu į Niuheiveną. Aludžių rūsiuose, restoranų po atviru dangumi, gatvės muzikantų, jachtų, alaus tiesiog ant grindinio gėrikų ir šiaip vėpsotojų kassavaitgalinis festivalis. Butelio kamščiui nukrist nėra kur. Taip čia yra dabar. Matyt, panašiai buvo ir prieš šimtą ar du šimtus metų. Tik gal nebuvo plastikinių laivų ir alus nebuvo geriamas iš plastikinių stiklinių. Koks skirtumas! Svarbu, kad čia visada buvo galima pajusti jūros vėjo šuorą, užsilikusį suvyniotoje burėje, ar būti aptaškytam vandens lašu, nukritusiu nuo rėjos noko.

Stabteliu ant tilto. Tarp daugelio kanale stovinčių burlaivių žvilgsnis užkliūva už vieno. Paprasta medinė valtis su stiebu ir dengtu priekiu. "Alfred Jansen" - įpareigojantis, gal kiek ambicingas vardas penkių metrų kreiseriui. Geltona. Žalia. Raudona. Tai vėliavos spalvos ant jos mažyčio flagštoko. Juoda odine striuke vilkintis škiperis pasakoja apie savo kelionę nuo Klaipėdos iki čia. Irkline valtimi. Tu nepanorėjai grįžti atgal kitaip, nei atkeliavai čia. Matyt, žinojai, kad kelionė tik tada bus baigta, jei ji iš tikro pasibaigs ten, iš kur Tu ją pradėjai. Ar negalėjai truputėlį palaukti, - Gintarai Paulioni? Geresnio oro ar tvirtesnio laivo? Matyt, negalėjai, kaip negalėjo ir "Lituanicos" lakūnai...

X X X

Maniau, kad susitikinėdami mes tik žaidžiame. Nė mintis nešmėstelėjo, kad galėtum mylėti mane. Kad atidavei save man, tikėdamasi tokio pat atsako. Nežinojau, nė nenumaniau, kad buvau kasdien laukiamas, kad kiekvieną dieną sutikdavai su viltimi. Per savo begemotišką odą nesugebėjau suprasti, ką reiškė ašara ant Tavo skruosto po mano gimtadienio vakarėlio. Ir tas eilėraštis apie abejingus vyrus, kurį radau vienoje Tavo grąžintoje knygoje - ne vieneri metai turėjo praeiti, kad suprasčiau, jog tai apie mane.

Pakviečiau Tave į vėjo ir burių pasaulį šaltą ir lietingą rudens dieną. Atėjai ir pasilikai. Mokeisi paprastų jūros gyvenimo tiesų. Kartais - sunkiai. Kartais - beviltiškai. Visada - kantriai. Nenusileisdama ir nepataikaudama komandos vyrams. Vairuodavai naktimis ir eidavai keisti burių audringoje jūroje. Juk tai Tu kažkada pasakei, kad tai tik lūžusi banga, kai aš jos garmėjimą palaikiau griaustiniu. Iki šiol nežinau, kas Tave traukė tame jūros gyvenime. Daugiau nebe. Man gaila Tavęs, jei ėjai į jūrą, tik norėdama būti šalia manęs. Nekenčiu savęs, jei buvau Tavo vienintelis kelias į jūrą, kurį pats Tau parodžiau ir pats iš Tavęs atėmiau. Viena po kitos užkimba keturios skumbrės.

X X X

Išplaukėm. Trise. Kaip trise valtimi, tik be šuns. Buvo birželis, prieš pat Jonines. Šilta, vėjas tykus, naktys trumpos. Plaukimas paprastas kaip silikatinė plyta - jokių variklių, autovairininkų, palydovinių navigacijos prietaisų ir kitokių baikų, kurių dabar kiekvienoje jachtoje pilna prismaigstyta. Pirma dienelė herojui buvo įtempta - reikėjo klausytis begalinių pamokymų ir dėtis viską galvon, juolab kad kapitonas (nagas) vis pabrėždavo, kad laivas - ne vaikų darželis ir ne ligoninė, auklių ir slaugių čia nebus. Mergina (irgi mat boba Vasko da Gama) dar pridurdavo, kad ligoniai ir visokie kitokie paliegėliai laivuose užsiuvami į brezentą ir išmetami lauk. Gyvi.

Visas gražumas prasidėjo antrą kelionės dieną. Herojus jau buvo vairavęs laivą net keturias valandas, tad vos aštuonių valandų poilsis ir žadinimas šeštą ryto jam atrodė kaip pasikėsinimas į jo prigimtines teises. Dar kartą herojiškai susigrūmęs su maždaug dviejų balų stiprumo vėju, nusvilintas vidurio platumų rytmečio saulės naujasis didvyris krito į gultą iki pat vakaro. Trečią kartą lygiai su kitais eiti budėti jau buvo tiesiog visiškai nepakenčiama, ir naujojo didžiojo kombinatoriaus galvoje gimė planas.

Rami popietė. Tie patys du baliukai iš SWtS. Saulėta. Kursas - W. Kajutės viduje ant sienų pro iliuminatorius žaidžia saulė. Staiga šviesios iliuminatorių projekcijos kažkur dingsta, nors matyti, kad saulė tebešviečia kaip ir anksčiau. Šaukštui spintelėje, ir tam tapo aišku, kad plaukiame kažkur ne ten. Bet tik ne mūsų herojui. Šūktelim. Pasirodo, tas laivas (irgi mat - laivas) pats savavališkai nusuko nuo kurso, ir tegu grąžina jį atgal tas, kieno jis ir yra. Nesikeldamas iš gulto kapitonas (nagas ir tinginys) ima nurodinėti, kurias virves atleisti, kurias patraukti, kurlink vairą (irgi mat - vairas, lazda, ir tiek) sukti. Tikras pasityčiojimas. Ir kaip tas kapitonas (eksploatatorius ir vergvaldys) gali komanduoti, užpakalio nuo lovos neatkeldamas? (Vardan istorinio teisingumo reikėtų pažymėti, kad kapitonas gulėjo ne lovoje, o ant gulto).

Laivas grįžta į reikiamą kursą, tačiau po keleto minučių istorija kartojasi. Dar kartą. Ir dar. Niekas nepadeda. Nei kapitonas (tinginys), nei merga (velnio boba) taip ir nepasijudina iš savo vietų. Šūdas. Rudas.

(Bus daugiau)