Lietuva - ne didžiausia Baltijos jūros teršėja.

Baltijos jūros dugne slypi cheminis ginklas, pakrantėje vis gausėja ekologiškai pavojingų objektų, civilizacijos teršalai į jūrą plūsta per vidaus vandenis ir orą.
Ar prie Baltijos gyvenantys žmonės ateityje džiaugsis gražiu pajūrio kraštovaizdžiu, lepinsis paplūdimiuose vasarą, valgys žuvį?
Šiuos klausimus prieš savaitę minint Baltijos jūros dieną, iškylaudami jachta "Dailė" po Kuršių marias, ekologinio klubo "Žvejonė" nariai ir jų partneriai iš Danijos aplinkos apsaugos organizacijų "The Danish Outdoor Council" ir DANCEE (Danish Cooperation for Environment in Eastern Europe) uždavinėjo Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centro direktoriui Algirdui Stankevičiui.

Žūva žuvys

Jūrų biologas dr. A. Stankevičius iškylos metu išsamiai apibūdino grėsmingą ekologinę situaciją Baltijos jūroje.
"Baltijos jūra yra unikali. Tai didžiausias vienoje vietoje susitelkęs mažai druskingo vandens kiekis pasaulyje. Dėl daugybės į jūrą sutekančių upių ji yra mažai druskinga. Be to, su Šiaurės jūra ji susisiekia labai mažu plotu. Todėl vandens apytaka joje vyksta labai lėtai - reikia 15-20 metų, kad visa jūra atsišviežintų. O gėlo nešvaraus vandens upėmis kasmet plūsta vis daugiau. Todėl giluminiuose jūros sluoksniuose nėra deguonies, formuojasi sieros vandenilis. Verslinių žuvų - menkių ikreliai, nusileidžiantys labai giliai, dėl deguonies nepakankamumo ir mažo druskingumo žūva. Šios natūralios problemos mes neišspręsime, bet žvejybą Baltijos jūroje, keliančią kur kas didesnę grėsmę, būtina sumažinti.
Suprantama, kad žmonės nori turėti darbą ir išlaikyti šeimą, tačiau norisi, kad tą darbą turėtų Lietuvos pajūrio žmonės ir ateityje. Iki 500 km ilgio tinklai, besidriekiantys Lietuvos pakrantėje, kelia susirūpinimą, kad ateityje žvejams Baltijoje nebus ką veikti. Tinklai užtveria kelią žuvų migracijai, jauniklių atsiganymui. Šiandien sumažinę žvejybos apimtis, po kelerių ar keliolikos metų galėtume gaudyti daugiau ir stambesnių žuvų", - teigė A. Stankevičius.

Grėsmė ne tik iš Kaliningrado

Apibendrindamas ekologines problemas Baltijos jūroje, A. Stankevičius nupiešė itin pesimistišką paveikslą.
"Lietuva turi tik 100 km jūros krato ruožą. Iš Šiaurės, Vakarų ir Pietų esame apsupti problemomis.
Šiaurėje stovi Būtingės naftos terminalas, Šiaurės Vakaruose yra 20-30 milijonų tonų naftos telkinys, kurį ateityje bus bandoma eksploatuoti. Vakariniame pakraštyje palaidotas pavojingas cheminis ginklas. Pietiniuose vandenyse grėsmę kelia Rusijos norai statyti ir eksploatuoti naftos gręžinį jūroje.
Jūrinių tyrimų centras atliko analizę ir nustatė, kad jei D-6 telkinyje įvyktų avarija audros metu, pučiant 20 m/s vėjui (tokiomis sąlygomis dažniausiai ir įvyksta avarijos), tai po 5-7 val. naftos dėmė jau pasiektų mūsų vandenis, dar po 15 val. nafta būtų išmesta į Nidos paplūdimius. Naftą valant būtų suardyta pakrantė. O mūsų kopos yra labai jautrios ir sunkiai atsistatančios. Pažeistume tai, ką gamta per tūkstančius metų yra suformavusi. Išnyktų į Raudonąją knygą įtraukti augalai. Sunykus augmenijai prasidėtų krantų erozija. Vėjas išpustytų augalų šaknų nesaugomą prieškopę. Prarastume unikalią gamtą, ką bekalbėti apie žalą turizmo verslui".

Nuodai savame uoste

Taip trumpai pristatęs D-6 telkinio keliamą grėsmę, specialistas paragino plaukiančiuosius jachta pažvelgti į savo uostą.

"Nemažai problemų turime ir savo pakrantėje. Nė vienas pasaulio uostas ekologiniu požiūriu nėra taip pavojingai padarytas kaip Klaipėdos uostas. Niekur nėra taip, kad per visą uostą būtų vykdomi ekologiškai pavojingi krovos darbai. Prasideda uostas naftos krovos darbais, toliau kraunamos trąšos, laivų remonto įmonės taip pat pavojingos, nes valant senus dažus nuo laivų, į vandenį patenka didelis kiekis senų dažų su labai nuodingu alavo tributilu (medžiaga, dedama į dažus, kad nudažytas paviršius neapaugtų dumbliais).
Yra priimtas nutarimas uždrausti naudoti šiuos dažus, bet uoste jų labai daug nusėdo ant dugno. Šio nuodo negalima iškasti, nes tuomet ši medžiaga pakyla ir dar labiau išplinta po uosto ekvatoriją. Reikalingos specialios technologijos, kad dažai būtų nusiurbti kartu su dumblu", - pasakojo A. Stankevičius.
Pasiteiravus, kaip kituose pasaulio uostuose sprendžiamos tokio pobūdžio problemos, pašnekovas sakė: "Pasaulio uostuose ekologiškai pavojingi objektai koncentruojami toli nuo gyvenamųjų rajonų nutolusiose vietose, kuriose būtų galima labai greitai lokalizuoti avariją.
Mes, deja, paveldėjome tokį uostą, kuris yra nusidriekęs palei visą miestą ir praktiškai nėra objekto, kuris nekeltų pavojaus Klaipėdos gyventojams. Žinoma, ekonomikos vystymosi nesustabdyti, bet uosto plėtra turi būti labai griežtai subalansuota".
Anot Jūrinių tyrimų centro direktoriaus, Baltijos jūros ekologinei pusiausvyrai grėsmę kelia ne tik krovos darbai uoste ir ant dugno nusėdę pavojingi dažai, bet ir uosto gilinimo procesas bei vandenį teršiantys laivai.
"Pagilinus uostą, galimas sūraus vandens patekimas toliau į marias. Šiuo metu jį pristabdo seklumos ties Juodkrante, bet jei bus sugalvota pagilinti forvaterį Kuršių mariose - sūrus vanduo nutekės toliau. Toks vandenuo pradės veikti marių krantus, nunyks augalija, prasidės krantų irimas", - prognozavo specialistas.
Dar viena problema kyla, kai gilinant uostą iškasto grunto laivai nenuplukdo iki jūros sąvartyno, o palaidoja arčiau. Netoli kranto išpiltą gruntą jūra gali išplauti, išnešti į krantą. Yra kontrolės sistema, kad nebūtų laidojamas užterštas gruntas. Manau, kad jos laikomasi, tačiau ankstesniais metais Baltijos jūros tyrimų centro specialistai aptiko, kad baržos neplaukdavo iki sąvartyno vietos, o iškratydavo balastą pakeliui".

Žydėjimas - žmogaus veiklos pasekmė

Prisiminę praeitais metais dėl žydėjimo Kuršių mariose dususias žuvis, "žvejoniečiai" teiravosi, ar įmanoma kaip nors kontroliuoti šį procesą. "Dumblių žydėjimas, vadinamoji eutrofikacija, yra žmogaus veiklos pasekmė. Ši problema egzistuoja visur, kur prie vandens gyvena daug žmonių. Problemą sukelia maistinių medžiagų - fosforo, azoto ir jų junginių patekimas į vandens telkinį. Labai didelė koncentracija maistinių medžiagų susikaupia nepakankamai išvalytame vandenyje.
Vandeniui atšilus, tomis medžiagomis besimaitinantys dumbliai pradeda masiškai daugintis. Į Kuršių marias suteka vanduo iš visos Lietuvos, Baltarusijos, Kaliningrado srities. Todėl Kuršių mariose yra 5-6 kartus daugiau maistinių medžiagų negu Baltijos jūroje. Ši problema išliks dar labai ilgai, net jei išvalysime visus vandenis. Maistinių medžiagų koncentracija tokia didelė, kad jos šiame gamtiniame cikle dar dalyvaus labai ilgai.
Tiesa, prasidėjus ekonomikos nuosmūkiui, apkrovos gamtai sumažėjo. Pirmiausia pajutome, kai žemės ūkyje buvo nustota barstyti iš lėktuvų trąšas. Tai buvo pagrindinis šaltinis, iš kurio maistinės medžiagos patekdavo į vandens telkinius.
Dabar po truputį atsigaunant ekonomikai stebime nežymų taršos didėjimą, tačiau tokių mastų, kokie buvo iki 1989 m., mes tikrai nepasieksime".

Iprito geriau neliesti

Dėl pokšto su netikra iprito bomba, palikta paplūdimyje, teismuose pagarsėję "žvejoniečiai" nepraleido progos A. Stankevičiaus išklausinėti apie šio cheminio ginklo keliamą pavojų.
"Domiuosi po Antrojo pasaulinio karo Baltijos jūros dugne paliktais kariškių žaisliukais antrus metus. Esu išstudijavęs iki šiol darytus tyrimus, tačiau žinoma nedaug.
Prieš nepilną mėnesį Baltijos jūros tyrimų centras tyrinėjo už 70 jūrmylių nuo mūsų krantų, Gotlando įdauboje, 1946 m. sovietų armijos jūrininkų išmestą cheminį ginklą. Šioje vietoje jo yra apie 2000 tonų, iš jų apie 1000 tonų aktyvios medžiagos, kurios 60 procentų sudaro labai pavojingas ipritas arba garstyčių dujos.
Tokių vietų, kur po karo buvo skandinamas cheminis ginklas, Baltijos jūroje buvo penkios.
Mums priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje ginklas labai išbarstytas. Surasti kiekvieną cheminę bombą ir pažiūrėti, ar ji prakiurusi, ar ne - labai sudėtinga.
Vokiečiai prieš 20 metų žvalgė savo teritoriją ir atrado tik tuščias bombas. Manoma, kad jūroje korozija vyksta 15 mm per metus. Jeigu šovinio sienelės storis - 3-5 mm, nesunku pasiskaičiuoti, per kiek laiko jis gali surūdyti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į konkrečias sąlygas. Jeigu cheminis ginklas yra užneštas dumblu arba guli tokiame gylyje, kuriame nėra deguonies, korozija vyksta daug lėčiau arba iš viso nevyksta.
100 kg bombai prakiurus, ipritas išteka. Vokiečiai į ipritą dėdavo tirštinančios medžiagos, kad ji taip greitai neišsisklaidytų. Ištekėjęs ipritas atrodo kaip naftos ar mazuto blynas, užteršiantis vandenį 20 cm spinduliu. Susimaišiusi su vandeniu, ši medžiaga skyla į įvairius junginius, kurie yra nekenksmingi. Tačiau jei su tralu žvejojantys žvejai prakiurusią bombą iškeltų - būtų labai blogai. Esant 14,5 laipsnio temperatūrai, ipritas pradeda garuoti ir tampa mirtinai pavojingu. Todėl traukti jo negalima jokiu būdu. Geriausia būtų uždengti sarkofagu, tačiau ką daryti su palaidomis bombomis, kurių labai daug ir jas sunku identifikuoti? Yra siūlymų neutralizuoti, tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei ipritas išsiliejęs vandenyje. O jei jis dar bombos viduje? 120 metrų gylyje narui gręžti skylę iprito bomboje ir neutralizuoti pavojingą medžiagą - per daug kainuojanti užduotis.
Žmonės baiminasi, kad ipritas nebūtų išmestas į krantą. Galiu užtikrinti, kad tai tikrai neatsitiks, nes cheminis ginklas dabar yra duobėje, kurios gylis - 70-130 metrų. Žvejoti ten neleidžiama, tačiau žvejai žuvį gaudo ten, kur jos yra..."

Tirs žuvis

Diskutuojant apie ipritą, kalba pakrypo ir apie kitą pavojingą medžiagą - arseną. Pasak A. Stankevičiaus, Baltijos jūros dugne yra medžiagų, kurios savyje turi arseno.
"Yra paskaičiuota, kad jei vienu metu visas arsenas ištirptų Baltijos jūroje, jo koncentracija padidėtų 20 procentų. Jo buvimas vandenyje ir patekimas į gyvuosius organizmus, ypač žuvis, kelia grėsmę. Nors gydytojai nėra uždraudę valgyti Baltijos jūroje sugaunamas žuvis, tačiau mes norime atlikti tyrimus ir pateikti atsakymą visuomenei, kokia yra situacija.
Žuvų tyrimai bus padaryti labai kvalifikuotai. Baltijos jūros tyrimų centras yra sutaręs bendradarbiauti su Jungtinių Tautų tarptautine atominės energetikos laboratorija Monake. Joje bus tiriami žuvų mėginiai, nes pastebime tendenciją, kad Lietuvoje nepasitikima savais specialistais".

Kontroliuoja ES

Paskutinis klausimas Jūrinių tyrimų centro direktoriui - kaip Europos Sąjungos ekologijos specialistai vertina Lietuvos taršą Baltijos jūroje?
"Lietuva nėra didžiausia teršėja. Daugiau pretenzijų sulaukia valstybės, kuriose ekonomika kur kas labiau išvystyta. Rytų Europos valstybės paveldėjo senas technologijas, darančias neigiamą poveikį aplinkai, ir miestus be vandens valymo įrenginių. Šios situacijos koregavimui prireiks daug ES lėšų.
Baltijos Jūros apsauga rūpinasi Helsinkio komisija. Ji yra priėmusi Helsinkio konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo ir įsipareigojo vykdyti šios komisijos rekomendacijas", - sakė Jūrinių tyrimų centro direktorius Algirdas Stankevičius.