1992 m. pirmą kartą Lietuvos trispalvė plevėsavo Ramiajame, Atlanto ir Indijos vandenynuose, buvo prie Europos, Australijos, Amerikos ir Afrikos krantų. Jaunoje valstybėje kilo didžiulis susidomėjimas šiuo žygiu. Žmonės atidžiai sekė ir Klaipėdos miesto cento žemėlapyje žymėjo žygio dalyvių maršrutą. Kelionė truko 1 metus, 1 mėnesį ir 1 savaitę. Generaliniu kursu nuplaukta 33 tūkst. jūrmylių. Į Klaipėdos uostą „Lietuva” grįžo 1993 m. gegužės 12 d.
Praėjo dvidešimt metų ir įgulos narių keliai išsiskyrė – Jonas Limantas ir Reda Veitaitė, kuri plaukė nuo Keiptauno, sukūrė šeimą ir apsigyveno JAV. Vieno iš kelionės iniciatorių Rimo Dargio jau nėra tarp gyvųjų. Linas Ivanauskas kelionę aplink pasaulį dar kartą pakartojo plaukdamas „Tūkstantmečio odisėjoje“. Paskutiniais metais jis aktyviai buriuoja jachta „Ambersail“ ir dabar yra Karibuose. Klaipėdoje liko penki įgulos nariai: jachtos kapitonas Steponas Kudzevičius, kuris vis dar plaukioja jachta „Lietuva“, žurnalistas Gediminas Pilaitis, Ričardas Ramanauskas, kuris šiuo metu plaukioja Klaipėdos universiteto burlaiviu „Brabander“, Juozas Gvazdaitis ir Almantas Puslys ir plaukimo talismanas – Mikis, kuris buriuotojus lydėjo visą kelionę. Šiuo metu talismanas yra Lietuvos jūrų muziejuje.
Kiekvienas įgulos narys skirtingai prisimena šį žygį.
Steponas Kudzevičius, žygio aplink pasaulį kapitonas
„Pasiryžti išplaukti aplink pasaulį nebuvo sunku. Iš pradžių planavome dalyvauti tik transatlantinėje regatoje „Columbus 92“. Geri rezultatai šiose varžybose suteikė pasitikėjimo savimi. Leisdamiesi į šį žygį jautėmės išdidūs – nešėme žinią pasauliui apie tai, kad pasaulyje yra tokia šalis –Lietuva, kad ji išsivadavo iš priespaudos, kad ji gyva. Mes lankėme po visą pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes. Praėjo tiek metų ir laivo misija pasikeitė. Dabar tai bene vienintelė galimybė jaunimui išmokti jūrinio buriavimo. Jau ketvirta karta auga ant šio laivo. Todėl šio laikmečio „Lietuvos“ misija – leisti prisiliesti jaunimui prie istorijos, ugdyti stiprias asmenybes, populiarinti buriavimą. Šis laivas – tai ir uostamiesčio ir visos valstybės – jūrinės valstybės – prestižo reikalas. Galima sakyti, tik šios jachtos, jos įgulos dėka, į Klaipėdą užsuko didžiųjų burlaivių regata „The Tall Ships Races“. Gaila, kad dėmesio jachtai tenka vis mažiau. Taip kartu nuskriaudžiame savo jaunimą – atimame galimybę pažinti jūrą ir buriavimą. Norėtųsi, kad dalyvavimo „The Tall Ships Races“ regatose finansavimo klausimai būtų sprendžiami valstybiniame lygyje. Tai visų JŪRINIŲ VALSTYBIŲ prestižo reikalas.“
Ričardas Ramanauskas, burlaivio „Brabander“ vyresnysis kapitono padėjėjas
„Šis žygis man buvo toks nepakartojamas ištrūkimas į laisvę. Visi mes svajojome apie vandenynus. Juk šitiek metų buvo buvome įkalinti už tos uždangos, nematėme pasaulio. Jautėsi didelis ryžtas ir užsidegimas. Nors prieš išplaukiant nebuvome tikri, kad gausime finansavimą plaukimui aplink pasaulį – visiems sakėme, jog dalyvausime tik transatlantinėje Kolumbo regatoje, jau ruošėmės ilgesniam žygiui. Prieš išplaukiant šeimą įspėjau, jog gali ilgai manęs nesulaukti.
Iki šiol šis laivas atlieka savo misiją – garsina Lietuvos vardą. Labai gerai, kad juo buriuoja jaunimas. Nes, nors ir daugėja burinių laivų, visi jie yra privatūs ir patekti į jų įgulas ne taip jau lengva. O supažindinti jaunimą su jūra būtina. Nors vieną dieną išplaukti ir tai jau bus nauda.“
Gediminas Pilaitis, žurnalistas
„Tuomet mūsų tikslas buvo aiškus – parodyti, kad esame ne iš kelmo spirti, kad Lietuvos buriuotojai gali įvykdyti tokį žygį, gali apiplaukti pasaulį. Iki tol niekas nebuvo to padaręs. Nors buvo transatlantinių plaukimų – Rožinsko, 1989 metų trijų lietuvių jachtų žygis, tačiau aplink pasaulį dar niekas nebuvo apiplaukęs. Jūrinės patirties jau šiek tiek turėjome ir ryžomės pirmieji įvykdyti šį žygį. Tai buvo nelengva. O didžiausias išbandymas buvo tas, kad mūsų įgulos nesikeitė – kaip išplaukėme aštuoniese, taip ir grįžome. Plaukimas užtruko 13 mėn., kai tuo tarpu visiems jūrininkams ilgiau nei pusę metų neleidžiama dirbti jūroje. Po 6–7 mėn. jau pradedi galvoti, kodėl tu čia plauki, kas toks esi, ilgiesi šeimos, kankina nežinia, tuo labiau, kad Lietuvoje buvo labai sunki ekonominė padėtis, įtempta politinė situacija. Prisimenu, kaip Polinezijos uoste gavau iš šeimos laišką. Jie rašė, jog Lietuvoje užsuko šildymą, o kaip tik buvo labai šalta žiema. Negalėjome jiems padėti. Taip pat neturėjome galimybių dažnai susisiekti su Lietuva – nebent laiškais, telefono skambučiais. Todėl šis žygis aplink pasaulį skyrėsi nuo vėlesnių plaukimų.
Dabar jachta „Lietuva“ lyg gyvosios Lietuvos istorijos paminklas. Šaunu, kad ji vis dar plaukioja ir tarnauja jaunimo buriavimui. Kai ateis laikas, tikiuosi jam bus skirta garbinga vieta.“
Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos miesto meras
„Kai jachta „Lietuva“ išplaukė į žygį aplink pasaulį, buvo pats sąjūdžio žydėjimas. Jautėsi dvasinis pakilimas, vienybė. Ore pleveno džiugus jaudulys, viltis ir euforija. Jachtos „Lietuva“ išlydėtuvės buvo kaip antrasis Baltijos kelias. Tai nebuvo tik ilga jachtos kelionė. Tai buvo vilties, tautos vienybės veiksmas, simbolis. Visi susirinkusieji jautė maloniai gerą virpulį. Buriuotojai buvo trispalvės vėliavnešiai visam pasauliui. Jie lankė Lietuvių bendruomenės ir nešė tą gerąją žinią tuo metu, kai mes tik mokėmės tarti žodį „Lietuva“.
Dešimtmečiai daug ką pakeitė – tiek šalyje, tiek visuomenės sąmonėje. Emocijos atvėso. Atsirado daug negatyvių dalykų. Ir šis laivas jau neturi tokios simbolinės reikšmės, kaip tais laikais. Tačiau, jei mes kalbame apie jūrinę valstybę, o kalbame apie tai jau seniai, tai „Lietuva“ yra vienas iš tikriausių ženklų, kad mes esame jūrinė valstybė.“
Žygio aplink pasaulį dalyviai kviečia susitikti ir prisiminti jachtos „Lietuva“ išplaukimo jubiliejų. Taip pat aptarti jachtos perspektyvas, ateities planus. Susitikimas vyks ketvirtadienį (balandžio 5 d.), 15 val. buriuotojų krantinėje prie jachtos „Lietuva“ „tumbos“ – žygio aplink pasaulį „knechto“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą