"Mechanikas ir Afrikoje - mechanikas"

Susitikimai

Neretai rinktis laivų mechanikų specialybę vaikinus skatina tai, kad nepavykus padaryti jūrinės karjeros, jie tikisi lengviau susirasti darbą krante. Ir neapsirinka.

Tai įrodė praėjusį šeštadienį Lietuvos jūreivystės kolegijoje (buvusioje Jūreivystės mokykloje) įvykęs 1982 m. baigusių šią mokyklą mechanikų grupės susitikimas.

Kolegijos direktoriaus Viktoro Senčilos teigimu, absolventų iniciatyva panašūs susitikimai kolegijoje vyksta kone kasmet. Todėl kolegija nusprendė steigti absolventų klubą, kuris imtųsi iniciatyvos ką nors nuveikti per Jūros šventę. Tikimasi, kad kitąmet toks klubas jau bus.

Iš grupės, kurioje iš pradžių buvo 32 kursantai, o baigė 23, į susitikimą atvyko tik 10 žmonių. Šeši iš grupės, jau iškeliavę anapilin, buvo pagerbti tylos minute. Vienas jų nusižudė, vieną sudraskė ryklys...

Žuvo įgulos akivaizdoje

Igoris Šechovcovas šiuo metu dirba Kinijos laivų remonto įmonėje, tad atvykti negalėjo. Tai jis tais laikais Jūreivystės mokykloje įkūrė pirmą narų klubą. Baigusieji mokyklą jo nariai gavo ir narų pažymėjimus. Igoris dar dabar nardo, o grupiokui Jurijui Kim tas naro pažymėjimas buvo pražūtingas.

Jurijus Kim paskyrimą gavo į Taliną. Antro reiso metu jam, kaip turinčiam naro pažymėjimą, teko nerti po vandeniu valyti kingstonus. Bedirbdamas įsipjovė ranką. Kai darbas jau buvo beveik baigtas, išneriantį jį visos įgulos akivaizdoje sudraskė ryklys.

Dar vienas buvęs mechanikas Arvydas Budrius tapo laivo kapitonu. Negalėjo atvykti į susitikimą, nes privalėjo budėti viename iš AB "Smiltynės perkėla" keltų. Kitas grupiokas tiesiog pabėgo iš Klaipėdos... Taigi visus surinkti jau nebeįmanoma.

Kambuzo nebėra

V. Senčila vos spėjo atsakyti į klausimus, kuo skiriasi dabartinių studentų gyvenimas, palyginti su tuo, kuris čia virė prieš 25 metus. Dabar kolegijoje mokosi 1300 studentų. Iš jų dieniniame skyriuje - tik 400.

Pasirodo, buvusiame kambuze, kur ne vienam iš susitikimo dalyvių teko skusti bulves, dabar įrengtas treniruoklių centras. Nebėra ir centralizuoto maitinimo. Dabar studentai gauna pinigų, ir ką nori, tą perkasi bufete. Yra ir elektroninis treniruoklis, kuriame laikomi egzaminai, ir daugybė kitų naujovių, apie kurias tais laikais net nebuvo įsivaizduojama.

Kelerius metus buvo prarasta uniforma. Iki 1994 m. dar buvo naudojamos senosios uniformos, bet tai nebuvo Lietuvos mokymo įstaigos apranga, tad jų neliko. O prieš trejus metus po to, kai tarpininkauti ėmėsi pats šalies premjeras, uniformos sugrąžintos į kolegiją. Dabar kiti laikai, ir kiekvienam studentui individualiai siuvama uniforma, o ne tiesiog duodama kaip seniau. Anksčiau turėta darbinė ir paradinė uniforma. Ir dabar studentai per egzaminus ir šventes dėvi baltus marškinius, dar turi ir mėlynus. O kepurės jau gerokai skiriasi. V. Senčila apgailestavo, kad Lietuvoje niekas nesiuva gerų kepurių.

Gyvena studentai ne "kazarmuose" kaip anksčiau. Karinis parengimas yra, bet atrenkama iš kurso 20 studentų, nes ir šis mokslas brangiai kainuoja. Absolventus labai nustebino tai, kad karinio parengimo vadovas yra ir aprangos specialistas - įvestas toks etatas.

Vyriškumo mokykla

Absolventai prisiminė, jog sovietmečiu Jūreivystės mokykla buvo prestižinė. Kai jie stoję, konkursas buvęs net 4 į vieną vietą. Pasak vieno iš jų Mindaugo Rimeikio, tais laikais vaikinus į mokyklą vedė noras būti audrų užgrūdintais, patirti išbandymų. O jaunimui kaime tai buvo tiesiog vyriškumo mokykla.

Absolventas Silverijus Balčiūnas sakė: "Norint ko nors pasiekti versle, pirmiausia reikia išsiugdyti charakterį. Tai pabrėžia ir didžiausi pasaulinio verslo magnatai. Mes charakterį išsiugdėme Jūreivystės mokykloje bei jūroje, susidurdami su sunkumais. Įgyta patirtis labai pravertė gyvenime."

Kelionių trauka liko

Silverijus Balčiūnas, baigęs Jūreivystės mokyklą, 5 metus dirbo priiminėjant užsienyje laivus. Paskui įstojo į tuometinę Kaliningrado aukštąją inžinerinę mokyklą, mokėsi 3,5 metų. Vos spėjo baigti, nes kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, lietuviai ten nebuvo pageidaujami. Grįžęs į Lietuvą dirbo transportiniame laivyne 2-uoju mechaniku. Paskui pradėjo atstovauti Lietuvoje Suomijos korporacijai "Neste Oil". Buvo pirmasis jos atstovas Klaipėdoje. Ir jau 13 metų dirba tai kompanijai - rūpinasi alyvos ir degalų pardavimu. Dabar gyvena Vilniuje.

Tačiau pradėjus dirbti krante, kelionių trauka išliko. Buvo įpratęs: reisai tais laikais tęsdavosi ir po 11 mėnesių, vos ne visą pasaulį reikėdavo apiplaukti. Tad S. Balčiūnas pradėjo važinėti motociklais. Dabar jis yra 2000 m. Lietuvoje įsteigto "Harley Davidson" klubo prezidentas. Klubo nariai duodasi po visą pasaulį. Šiemet jie pervažiavo visą Ameriką ir grįžo atgal, sukorė 11 tūkst. kilometrų.

Trūksta hidraulikos žinių

Aloyzas Pokvytis galėjo baigti mokyklą raudonu diplomu, bet patingėjo eiti taisytis pažymių. Po baigimo pateko į Pionersko okeaninį žvejybos laivyną. Labai gerai prisimena pirmą reisą, kai jie iš Kaliningrado išvažiavo į Maskvą, iš kurios turėjo skristi į Luandą Angoloje. Deja, ši kelionė truko bene 4 dienas. Skrido ir į Paryžių, ir į Alžyrą, ir į Kongą, kur viešbutyje buvo pilna tarakonų. Išvyko gruodį, o Luandoje buvo 40 laipsnių karščio, laivo mašinų skyriuje - net 60 laipsnių. Buvusi tikra tragedija.

Vėliau dėl šeimyninių aplinkybių Aloyzas grįžo į krantą ir apsigyveno Panevėžyje. Baigė Kauno technologijos universitetą. Dabar turi savo įmonę. Jis irgi atstovauja "Neste". A. Pokvytis prisipažino, kad hidraulikos žinių jam trūksta.

V. Senčila informavo, kad Jūreivystės kolegijoje jau dėstoma chemotologija, mokslas apie degalus ir tepalus, o kitais metais būsiąs išleistas ir vadovėlis.

Tapo ginklininku

Mindaugas Rimeikis nemažai metų atidavė buvusiam "Baltijos" žvejų kolūkiui, ilgus metus buvo AB "Senoji Baltija" direktorius. Baigė ir minėtą mokyklą Kaliningrade, mokėsi vadybos Vilniuje ir Kaune. Tai jam priklauso frazė "Mechanikas ir Afrikoje - mechanikas", turint omenyje tai, kad mechanikas ir krante darbo susiranda.

Genadijus Gulina 6 metus dirbo buvusios Okeaninės žvejybos laivyno bazės laivuose. Dabar triūsia Anglijos vilkike. Jo sūnus - jau trečiasis šturmanas.

Aleksandras Surkovskij iki 1992 metų dirbo buvusios garsiosios Lietuvos žvejybos laivyno įmonės "Jūra" "Moonzund" tipo laivuose. Kai žlugo įmonė, pasak jo, išėjo visam laikui. Dabar dirba Klaipėdoje.

Gintautas Kubilius perplaukė Dreiko sąsiaurį, gali nešioti auskarą ausyje. 1986 metais per moteris metė jūreivystę ir patraukė į statybas. Kelerius metus pankavo. Dabar dirba Šiauliuose Zoknių oro uoste, jam priklauso visa ginkluotė ir gelbėjimo įranga. Yra puskarininkis ir vyr. technikas. Kai ieškojo darbo karinėje aviacijoje, labai pravertė jo Jūreivystės mokykloje įsigyta specialybė. "Kai sužinojo, ką esu baigęs, pasakė: "Būsi ginklininkas", - prisiminė Gintautas.

Kęstutis Jaruševičius į Tolimuosius Rytus nepasidavė, darbo tada pagal specialybę taip ir nesurado krante. Jis dirba AB "Klaipėdos vanduo" operatoriumi. Kaip sakoma, nuo vandens vis tiek nepabėgo.

Algimantas Alšauskas, pravarde Batia, iki 1989 m., kol neprasidėjo laivyne visokie lūžiai, ėjo į jūrą. Dabar turi sausumos transporto kompaniją. Pasak jo, valdo tuos pačius laivus, tik jie "plaukia" sausuma.

Vidmantas MAŽIOKAS