"Norėčiau dar atsižiūrėti į horizontus"

Laivai ir žmonės

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos paieškos ir gelbėjimo laivo "Šakiai" kapitonas Vygantas Naujokas, daugiau kaip 40 metų plaukiojęs laivais jūroje, jau ruošiasi į pensiją. Didžiausias jo noras - dar atsižiūrėti į horizontus.

Kapitonas iki šiol tebesidžiaugia jūra ir negali ja atsigrožėti. Gula ir kelia anksti, mėgsta stebėti saulėtekius ir saulėlydžius. Jo manymu, laivavedžiams žvejybos laivuose blogiausia, nes sunkiausia yra dirbti su žmonėmis, o ne žuvis gaudyti. Nors įstatymas kapitonui leidžia rinktis įgulos narius, tačiau visais laikais tekdavo priimti į laivus ir valdžios rekomenduojamus žmones.

Pasak pono Vyganto, pusę gyvenimo kapitonams atima laivų švartuotės ir uostuose, ir jūroje vieno prie kito bet kokiu oru, netgi per štormą.

V. Naujokas neprisimena, kad įgula kada nors pražiopsotų grįžimą į savąjį uostą. O išplaukimus į reisą ne vienas pramiegodavo. Būdavo prisigeria iš širdies skausmo. Kartais radus girtų laivo neišleisdavo išplaukti iš uosto, kildavo triukšmelis, o kartais užtekdavo parodyti gulinčius kajutėse, ir plaukdavo į reisą.

Jūroje išgyvena stipriausi

Vygantas Naujokas gimė 1936 m. gegužės 20 d. Naujokų šeima gyveno Tauragės rajono kaime. Vygantas su broliu Žydrūnu pasirinko jūrininko profesiją, abu tapo kapitonais. To kaimo mokytoja pasakiusi, kad į jūrą gali eiti nebent Naujokai. Turėta omenyje, kad tik kaime augęs žmogus ir pratęs prie vargo gali išgyventi laivuose.

Kodėl pasirinko jūrininko profesiją, Vygantas dabar negali pasakyti: gal todėl, kad nereikėjo niekuo rūpintis, kad gaudavo sočiai pavalgyti, o greičiausiai dėl jaunatviško kvailumo.

1957 metais įstojęs 1960 metais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Iš tuomet baigusių apie 60 žmonių dviejose lietuviškose grupėse iki pensijos kapitonais išdirbo tik keletas. Kai kurie dar tebedirba locmanais. Kiti tik baigę Jūreivystės mokyklą į jūrą nebeplaukė, susirado kitus darbus. Nemažai buvo ir tokių, kurie prasigėrė.

Pradžia - silkių statinės

Į jūrą V. Naujokas plaukti pradėjo nuo 1961 m. Teko persirgti jūros liga. Tais laikais buvo privaloma 3 mėnesių buriavimo praktika. Ją atliko burlaivyje "Tropik" ir sako, jog vis dar atsimena burių šnarėjimą. Prisimena ir kaip kitu burlaiviu, turėjusiu ir variklį, iš Murmansko į Vladimiro įlankėlę plaukė. Ten esančiame kaimelyje kursantai iš Klaipėdos jūreivystės mokyklos kasė sniegą. Už tai jiems buvo leista išsimaudyti pirtelėje, o jie kaimiečiams surengė koncertą, dainavo lietuvišką dainą "Pempel, pempel".

Vėliau praktiką atliko plaukiojančiojoje bazėje "Tarybinė Arktika". Paskui buvo vidutinio žvejybos tralerio jūreivis, Šiaurės Atlanto vandenyne gaudė silkes. "Ridenomės kartu su silkių statinėmis. Cypėm, dejavome, bet nepasidavėme. Buvome užsispyrę kaip tikri žemaičiai, tad ištvėrėme",- prisimena "Šakių" kapitonas. Taigi pirmieji žingsniai į tą paslapingą jūrų pasaulį buvo gaudant silkes. O baigdamas savo darbinę karjerą laivo "Šakiai" kapitonas "gaudo" išlietą naftą.

Daugiausia prisiminimų išliko iš tų laikų, kai buvo jauni, kai silkės gerai ėjo. Modernios technikos nebuvo, beveik viskas buvo dirbama rankomis. Atplaukia laivas, ant denio išpilamos silkių statinės, sveriančios 100-120 kg. Jos ridenasi denyje, reikia sugaudyti, gražiai triumuose sustatyti, druskos pripilti. Darbelio būdavo. Kartą buvo nuleistas 10 statinių stropas. Jūreivis prilėkė druskos pilti. Kaip ten buvo, įkišo koją į stropą ir buvo pakeltas už vienos kojos kaip varlė. Laimė, kad dar nenukrito.

O grįžus iš tolimo reiso namuose pabūti tekdavo tik savaitę, ir vėl reikėdavo išplaukti. Visa tai pakeldavo ir jūros nemetė tik patys ištvermingiausi.

V. Naujokas visą laiką dirbo vidutiniuose žvejybos traleriuose. Sako didieji laivai, kuriuose būdavo apie 90 žmonių, jo neviliojo. "Kai mažas laivas, esi arčiau vandens",- juokauja kapitonas. Vidutiniuose žvejybos traleriuose įgulas sudarydavo apie 30 žmonių.

Kur tik nežvejota

Kapitonu V. Naujokas tapo 1979 m. Pirmi reisai buvo prie Vakarų Afrikos krantų. Pasak jo, Afrikos žvejybos rajonai Klaipėdos žvejams buvo tapę antraisiais namais. "Visus uostelius ten išmaišėme ",- prisimena kapitonas. Beje, jis gaudė ir krevetes Argentinos zonoje, ir aštuonkojus prie Mauritanijos krantų, žvejojo ir prie Kanados krantų. Prisimena, kaip žvejojant prie Amerikos krantų per 2 tralavimo valandas sugavo net 10 tonų skumbrės.

Paskutinis laivas, kuriame dirbo užjūryje, buvo "Gargždai". Per aštuonis mėnesius trukusį reisą gaudė kalmarus prie Argentinos krantų.

Šiaurės Vakarų Atlante Kabotos sąsiauryje gylis - 300 m. Gaudė ešerius. Reikėdavo nuleisti 700-800 m tralavimo lyno. "Kaip mes ten tą žuvį sugaudavome, dabar aš ir pats nesupratu",- prisimena kapitonas. - Ešeriai lengvos žuvys. Žiūrėk, tralo maišas su jais, puft, ir iškyla. O skumbrės priešingai, sunkios žuvys. Jos ant dugno gula".

Už bausmę į į Baltijos jūrą

V. Naujokas turi 23 raštus, liudijančius, kad jo laivas tapo socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju. Pasak jo, jie guli rūsyje, jeigu žiurkės nesugriaužė.

O kartą už bausmę buvo paskirtas žvejoti į Baltijos jūrą. Visus metus joje mirko. Tuometinė Okeaninio žvejybos laivyno bazė turėjo mažųjų žvejybos tralerių refrižeratorių, kurie žvejodavo Baltijos jūroje. Blogiausia buvo tai, kad čia žvejojantiems nemokėdavo valiutos. Tai buvo viena iš kapitonų drausminimo priemonių.

Audra gerai - dirbti nereikia

Per daugiau kaip 40 gyvenimo metų praleistų jūroje gaudant įvairiausias žuvis, didelių ir pavojingų nuotykių patirti jam nebuvo lemta. Kartą "sėdo" ant seklumos išplaukdamas iš Nikaragvos. Bet kitas laivas, draugas, padėjo sėkmingai nuplaukti, ir triukšmo nekilo.

Būdavo, kad laivui tekdavo plaukti ir esant 10 balų audrai. "Plaukiam pabangiui, ir viskas. Atlanto vandenyno banga yra ilga. Gerokai pakelia laivelį, smagu. Būdavo vėjas užpučia stipriau, tai kaip tik geriau - dirbti nereikia žūklavietėje. Laivas plaukia prieš bangą, visi miega ramiausiai. Tai dabar žmonės bijo audrų",- pasakoja kapitonas.

Žinoma, kartais nuo audrų tekdavo slėptis Farerų salose. Būdavo artėjant pavasariui silkės pasitraukia prie Norvegijos. Štai tada tai nebūdavo kur pabėgti nuo audros.

Portugalai išmokė virti aštuonkojus

Tiek metų praleidęs jūroje, tiek žuvies ragavęs kapitonas tebemėgsta ją valgyti ir dabar. Tačiau sako, kad tos žuvies, kurią jie valgydavo laive, ką tik sugautą šviežut šviežutėlę, ir kurią nusiperki parduotuvėje, negalima lyginti. Beje, reikia mokėti ir ją paruošti.

Pavyzdžiui, iš pradžių klaipėdiškiai žvejai, kai pradėjo gaudyti aštuonkojus, nežinojo, kaip reikia juos paruošti, kad būtų skanūs. Būdavo išverda, o jie tokie guminiai pasidaro. Portugalai ir ispanai pamokė, kad reikia pamušti, o paskui virti. Viename reise buvęs virėjas ukrainietis. Ji mažučiukus aštuonkojus patiekdavęs pusryčiams. Visai įgulai tai buvęs delikatesų delikatesas. Tokio dabar nerasi nė garsiausiuose Lietuvos restoranuose.

Kartą jo laivas žvejojo silkes Šiaurės jūroje, Vikingo įlankėlėje. Jos buvo išbrokuotos, nes per minkštos ir atiduotos žuvies miltams gaminti. Tad įgula prisisūdė silkių ir parvežė namo lauktuvių. Kapitono Vyganto žmona, sakė tik tą vienintelį kartą ji valgiusi tikros silkės.

Lietuvos vėliavą pakėlė atvirkščiai

V. Naujokui, grįžusiam iš didžiųjų ilgųjų reisų, paskyrimas dirbti į Uosto direkcijai priklausantį laivą "Šakiai" nebuvo didelė tragedija. "Tai buvo likimo dovana. "Šakiai" - paskutinė mano užuovėja",- sako kapitonas. Dirbti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje jis pradėjo 1994 m. lapkričio 21 d.

Kapitonas prisimena ir tą dieną, kai iš žvejybos laivo perdarytas ir pritaikytas naftai rinkti laivas "Šakiai" pirmą kartą išplaukė pro Klaipėdos uosto vartus į Baltijos jūrą.

Ir atsitik tu man šitaip, valstybinė vėliava buvusi pakelta atvirkščiai, raudona spalva į viršų. Užtat dabar, pasak kapitono, padaryti tokie mazgai, kad atvirkščiai vėliavos pririšti nebeįmanoma.

Aidas LAIVINIS