Paskui žvejybos laivus nebesivelka negyvų žuvų šleifai

Rytoj - Tarptautinė žvejų diena

Vadovaujantysis okeaninės žvejybos laivų bendrovės "Baltlanta" tralų meistras Sergejus Petrovas, į jūrą pradėjęs plaukti prieš 36 metus, sako, jog istorijas apie tai, kad sovietmečiu žvejai besivaikydami planų be gailesčio naikindavę žuvis, kad paskui žvejybos laivus nuolat plaukdavę negyvų žuvų šleifai, sukūrė žmonės, ne itin išmanantys apie okeaninę žvejybą.

Žuvų naikinimas nebuvo sistema

S. Petrovas neneigia, jog anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai dalį sugautų žuvų tekdavo nuplaukti už borto, iš tikrųjų paskui laivą kartais nusidriekdavo negyvų žuvų takas. Tačiau jis tikina, jog tai nebuvo sisteminis dalykas ir taip nebuvo daroma specialiai, negalvojant apie ateitį.

Pasak jo, jeigu netikėtai pakeliamas didelis valksmas, kurį apdoroti laivo įgula yra nepajėgi, kitos išeities, kaip tik nuplaukti dalį žuvų už borto, nėra. Tokie atvejai dažniau pasitaikydavo tais laikais, kai nebuvo prietaisų, rodančių, kiek tralo maiše yra žuvies. Dabar dar tralui tebesant vandenyje prietaisai fiksuoja, kiek jau sugauta žuvies, tad laivo kapitonas ar šturmanas puikiausiai orientuojasi, kada reikia ištraukti tralą iš vandens. Pasak S. Petrovo, ir dabar žuvys metamos už borto, tik kur kas rečiau, nes nebėra taip parasta sugauti tiek daug žuvų kaip sovietmečiu.

Specialistai neberuošiami

Sergejus Petrovas sako, jog užsienio kompanijos, turinčios žvejybos laivus, stengiasi samdyti Lietuvos tralų meistrus. Jie laikomi aukštesnės klasės specialistais, kur kas darbštesniais nei kitų šalių žvejai. Tačiau šios reta tampančios profesijos atstovų mūsų šalyje beliko nedaug.

Kai Lietuva turėjo didžiulį okeaninės žvejybos laivyną, kurį sudarė per 100 laivų, kai dar nebuvo likviduota valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra", joje dirbo apie 150 vien tik vyresniųjų tralų meistrų. Dabar geriausių atveju jų liko apie 18 "Baltlantos" laivuose, dar yra klaipėdiečių tralų meistrų, dirbančių buvusio "Litrybpromo" generalinio direktoriaus Bernardo Krištanavičiaus laivuose, kurie bazuojasi Taline, Islandijos, Rusijos laivuose.

Tralų meistrai Lietuvoje seniai neberengiami. Gero tralų meistro tik praktiniu darbu neišugdysi. Jam būtinos ir teorinės žinios. Tralas - sudėtingas inžinerinis statinys, jo meistrui, be kitų dalykų, reikia šiek tiek išmanyti ir hidrodinamiką.

"Baltlanta", kurios dėka pamažu atgimsta Lietuvos okeaninė žvejyba, gabesniems jūreiviams organizuoja tralų meistrų kursus ir bando juos rengti pati. Žinoma, po šių kursų vyr. tralų meistrais netampama, tačiau jie gali dirbti bent pamaininiais meistrais. Labiausiai šiuo metu trūksta vyr. tralų meistrų. "Baltlanta" dar šiaip taip verčiasi, tačiau nerimą kelia jos meistrų amžius. Galimas daiktas, ateityje bendrovei teks spręsti problemą siunčiant žmones šios profesijos mokytis į užsienį, pavyzdžiui, į Kaliningradą.

Okeaninė žvejyba Mauritanijos zonoje. Tralas UAB "Baltlanta" laivo "Balandis" denyje.

Traluotojus gerbia įgula

Nors šiais laikais atsiradus moderniems mechanizmams sumažėjo fizinio darbo traluotojams, vis dėlto jiems reikia nemažai ištvermės. Jie dirba laivagalyje nepaisydami lietaus, vėjo, šalčio.

Pradedantiesiems jauniems traluotojams okeaninės žvejybos laive šis darbas atrodo romantiškas. Jie mano, kad tikri jūrininkai turi dirbti tik denyje, kur daugiausia pavojų. Traluotojai pelno visos įgulos pagarbą, nes nuo jų gero darbo priklauso ir jos uždarbis, jiems šiek tiek daugiau mokama. Sakoma, jog žvejų žvejas laive - tralų meistras.

"Į jūrą visi eina dėl pinigų. Kai žvejyba sekasi, įgula gerai nusiteikusi, kai nesiseka, visi vaikšto niūrūs, netgi įsižeidę, ir jokios romantikos. Nemažai baigusiųjų jūrines mokyklas po vieno kito reiso jau ieško darbo krante. Jie nėra blogi žmonės, tiesiog jų jūra nepagauna",- sako Sergejus Petrovas.

Jūra tebetraukia

Karininko sūnus Sergejus Petrovas savo gyvenimą norėjo susieti su aviacija, tačiau likimas pakoregavo planus, tad Kaliningrado jūreivystės mokykloje jis įgijo tralų meistro specialybę. Pasak jo, tai tikra jūrinė ir vyriška profesija.

S. Petrovas kurį laiką dirbo ir krante: buvusioje Tralerių laivyno bazėje, buvusiame gamybiniame susivienijime "Litrybprom", vėliau tapusiame valstybine žvejybos laivyno įmone "Jūra". Teko dirbti ir konstruktorių biure, ir flagmaniniu tralų meistru laivuose, žvejojusiuose ir Ramiajame vandenyne, ir Atlanto vandenyne prie Vakarų Afrikos krantų, ir Irmingerio jūroje.

S. Petrovui teko priimti Vokietijoje naujus "Moonzund" tipo didžiulius žvejybos laivus ir juose dirbti. Buvusi įmonė "Jūra" turėjo kelis "Moonzundus", kuriuose dirbo vos ne po 100 žmonių įgulos, buvo netgi konservų gamybos cechai. Jie Ramiajame vandenyne, pasak S. Petrovo, labai gerai žvejojo. Ir dabar tie laivai, kurie lietuviams pasirodė esą nerentabilūs, puikiausiai tarnauja islandams žvejodami Mauritanijos rajone. Beje, juose ir toliau dirba Lietuvos jūrininkai.

Kai "Jūra" bankrutavo, S. Petrovas įsidarbino "Baltlantoje" ir čia dirba jau daugiau kaip 9 metus. Dabar yra "Baltlantos" Tralų gamybos cecho, kurio įkūrimą pats organizavo, viršininkas, vadovaujantysis specialistas, kontroliuojantis tralų meistrus, dirbančius septyniuose "Baltlantos" laivuose Mauritanijos žūklės rajone. Šiemet spalio mėnesį bus dveji metai, kai šis cechas gamina tralus, remontuoja suplėšytus, parplukdytus iš Mauritanijos.

S. Petrovas sako, jog, jį, sulaukusį tokio amžiaus, kai nebedera lankstyti iš laivo į laivą, jūra vis dar traukia. Krante, darbo kabinete, trūksta erdvės. Laimei, jis dar turi galimybę bent jau kas tris mėnesius vykti į žūklės rajoną. Neįmanoma vadovauti tralų gamybai ir tralų meistrams pačiam visą laiką sėdint krante. Dabar jūroje jis išbūna kartais mėnesį, kartais 10 dienų.

Futbolo aikštės ilgio tralai

S. Petrovo manymu, pastaruoju metu pasaulinė okeaninė žvejyba atgimsta. Islandija, Norvegija, Danija, Belgija, Kanada, Japonija išlaikė didelius žvejybos laivynus, kurie sugauna daug žuvies. Lietuva taip pat norėtų atgaivinti savo okeaninės žvejybos laivyną, tačiau galimybių tai padaryti labai greitai nėra. Rusijos žvejybos laivynas gana senas, šalis neturi pinigų jam atnaujinti.

Kadangi pasaulio vandenynuose dirba daug laivų, žūklės sąlygos kasmet blogėja. Norint palaikyti žvejybos lygį ir sugauti savo normą žuvų, nuolatos reikia tobulinti tralus. Jie turi būti didesni, jų medžiaga lengvesnė, kad tokį tralą vilkdamas laivas galėtų plaukti 6 mazgų greičiu kaip ir su mažu tralu.

Kadangi netenkino brangiai perkamų tralų kokybė, "Baltlanta" nutarė įkurti savo tralų gamybos cechą. Jame dirba tralų meistrai, kurie ilsisi po reiso. Kadangi jie gamina tralus sau - jei ne jis pats, tai jo draugas juo dirbs - tad tralų kokybė būna geresnė.

"Baltlantos" žvejybos laivų tralai gana dideli. Tralo žiočių plotas - maždaug 3,5-4 tūkst. kv. m, 180 metrų horizontalus tralo ilgis prilygsta futbolo aikštei. Vienu tralu ant denio galima pakelti 80 tonų žuvies.

Vienas "Baltlantos" tralas kainuoja maždaug 45-50 tūkst. eurų, o visas tralo įrenginių kompleksas - 100 tūkst. eurų. Tralai, kuriuos naudoja Islandijos žvejybos laivai, kainuoja kur kas brangiau.

Dar ne taip seniai buvo dirbama sovietinių konstruktorių sukurtais tralais, kurie buvo kur kas mažesni ir kainavo per pus pigiau. Dabar tralai brangesni, bet jais sugaunama 1,5-2 kartus daugiau nei sovietiniais.

Vandenynuose

S. Petrovui patiko dirbti Ramiajame vandenyne. Jį kaip žūklės rajoną Sovietų sąjunga atrado maždaug 1978-79 metais. Čia buvo labai daug stambių stauridžių, tačiau žūklės sąlygos oro atžvilgiu buvo gana prastos - mažesnių kaip 4-5 balų štormų jame beveik nebūdavo. Tačiau Ramusis vandenynas viliojo žvejus, daugelis jų norėjo patekti į jį, nes senieji žūklės rajonai buvo nusibodę. Ten atsiverdavo didžiulė erdvė, labai dažnai tekdavo vaikytis žuvis, tačiau tralai beveik visuomet buvo pilni.

Pastaraisiais metais S. Petrovas visą laiką dirba Atlanto vandenyne prie Mauritanijos krantų. Čia kur kas šilčiau. Dažnai nuo kranto į vandenyną pustomas smėlis. Kartais ore tvyro smėlio stulpai. Atlanto vandenyne visai kitokios žuvys nei Ramiajame - ir stauridės, ir sardinelės, ir skumbrės. Prie Mauritanijos tokių didelių štormų, dėl kurių būtų nutraukta žvejyba beveik niekada nebūna. Ramiajame vandenyne, kai siaučia 9 balų štormas nežvejojama.

Šventės švenčiamos

Žvejybos laivuose šventės švenčiamos. Žinoma, vaišių stalas nebūna taip nukrautas kaip krante, nes poilsio dienų jūroje nėra. Jeigu po 8 valandų prasidėjo tavo vachta laive, privalai dirbti, nesvarbu, kokia šventė bebūtų. Vyr. tralų meistras nebudi laive, jis dirba tada, kai reikia, o reikia beveik visada.

Pasak S. Petrovo anksčiau šventėms laivuose būdavo skiriama daugiau dėmesio. Sovietmečiu Žvejų diena buvo švenčiama antrą liepos mėnesio sekmadienį. Tada švęsdavo, galima sakyti, visas miestas. Žinoma, tada Lietuva turėjo per 100 okeaninės žvejybos laivų, tad ir žvejų Klaipėdoje buvo kur kas daugiau.

Laivuose dirbantieji sulaukdavo vadovybės sveikinimų. Sovietmečių įgulą sveikindavo kapitonų pirmieji padėjėjai, vadinamieji "zampolitai", šiais laikais - dažniausiai kapitonas. "Baltlantos" žvejai per Naujuosius metus netgi sulaukia šampano. Tarptautinę žvejų dieną birželio 27-ąją Lietuvoje mažai kas tešvenčia. S. Petrovas sako, jog ja pamini kai kurie jo draugai. Jis pats, apie šią šventę sužinojęs prieš porą metų.

 Dalia BIKAUSKAITĖ