Romantiškieji piratai gyveno kalinio gyvenimą

Laisvalaikis

Piratavimas - vienas seniausių amatų pasaulio istorijoje. Jų puolimų aprašymų galima rasti ir graikų mituose, ir skandinavų sagose bei daugelio tautų folklore. Ilgą laiką ši veikla anaiptol nebuvo laikoma gėdinga, o netgi pagirtina. Visai suprantama, juk piratavimas yra labai rizikingas, reikalaujantis drąsos ir vyriškumo.

Žodis "piratas" kilęs iš graikų kalbos "peirates", reiškiančio "bandantis laimę". Etimologija rodo, kiek nedaug pradžių pradžioje skyrėsi jūrininko ir pirato profesijos. Šis žodis pradėtas vartoti IV-III a. pr. m. e.

Žiaurūs, bet nekvaili

Piratas - bet kurios tautybės jūrų plėšikas, puldinėjantis laivus kada tik panorėjęs. Iš ko komplektuodavo piratų įgulas? Paprastai tai nebūdavo vienataučiai piliečiai. Į bendrijas jie jungdavosi įvairių priežasčių skatinami - vieni ieškojo nuotykių, kiti - keršytojai įstatymams, keliautojai ir tyrinėtojai, įnešę svarų indėlį tyrinėjant Žemę didžiųjų geografinių atradimų epochoje, banditai, paskelbę karą visa kam gyvam, ir veikėjai, laikę plėšikavimą savo įprastu darbu, kuris, nepaisant rizikos, duoda solidaus pelno.

Neretai piratai sulaukdavo valdžios palaikymo, kuri karų metu kreipdavosi į juos pagalbos, leisdama pasilikti iš priešų atimtus turtus.

Dažniausiai piratai veikdavo netoli kranto arba tarp smulkių salų: taip paprasčiau nepastebėtam prisiartinti prie aukos ir pabėgti nuo persekiotojų nesėkmės atveju.

Prie stereotipinio pirato įvaizdžio formavimo labai daug prisidėjo meninė literatūra. Vienas tokių rašytojų - Danielis Defo, išleidęs tris romanus apie piratą Džoną Eiverį. Taip pat apie jūrų plėšikus rašė Valteris Skotas. Iš literatų darbų susidaro įspūdis, kad piratai - nepripažinti genijai, blaškęsi po jūras tik dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Iš tikrųjų kur kas proziškesnės priežastys vertė piratauti. Kartais - beviltiškas skurdas, o kartais - ir begalinis godumas. Vienaip ar kitaip piratai teturėjo vienintelį tikslą - asmeninę naudą. Yra išlikę dokumentų, kurie išsklaido bet kokį romantizmą ir liudija finansinę-organizacinę piratavimo pusę.

Pirato amatas buvo labai pavojingas - pagautas nusikaltimo vietoje, jis net nesusimąsčius buvo pakariamas. Jei piratas sučiumpamas krante - jo laukia ne ką malonesnė mirtis: arba virvė, arba katorga iki mirties.

Tik retais atvejais piratai valdydavo didelius laivus, dažniausiai jie plaukiojo nedideliais, tačiau geros kokybės laiveliais. Tik išskirtiniais atvejais jūrų plėšikai susikaudavo su karo laivais - tai buvo beprasmiška (ten lobių nerasi) ir labai pavojinga. Tačiau vienišas pirklių ar perlų ieškotojų, o kartais ir žvejų laivas - puikiausia piratų auka.

"Linksmasis Rodžeris"

Praeityje tikrai ne visi laivai plaukiodavo su nacionaline savo šalies vėliava. Kariaudamos šalys savo laivuose kabindavo vėliavas tokios spalvos, kuri skiriasi nuo priešininkų - vieną kartą tai galėjo būti baltos, kitąkart - raudonos. 1694 m. Anglija išleido įstatymą, nustačiusį bendrą vėliavą anglų piratų, padėjusiems valdžiai, laivams - raudonos spalvos, kuri greitai pavadinta Raudonuoju Džeku. Netrukus ir laisvieji piratai perėmė spalvotos vėliavos idėją - atsirado geltonos, žalios, juodos. Kiekviena spalva simbolizavo tam tikrą idėją. Raudona - priešintis neverta, geltona - beprotystę ir nesulaikomą pyktį, juoda - įsakymą sudėti ginklus.

Piratų laive pakelta juodos spalvos tarsi liepė kaipmat sustoti ir kapituliuoti, jei auka nesutinka - buvo pekeliamos geltona arba raudona, tai reiškė mirtį visai nepaklususiai įgulai.

Tad kaip atsirado piratų vėliavos pavadinimas "Linksmasis Rodžeris"? Pasirodo, "Raudonasis Džekas" prancūziškai skambėjo kaip "Jolie Rouge" (pažodžiui - "raudonasis ženklas"), vėliau vėl išverstas į anglų kalbą, jis pavirto į "Jolly Roger" - "Linksmąjį Rodžerį". Reikia paminėti, kad anglų žargonu "roger" reiškia "sukčius, vagis".

Šiandien daug kas mano, kad "Linksmasis Rodžeris" - tai juoda vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Iš tikrųjų dauguma garsių piratų turėjo savo unikalias vėliavas, besiskyrusias tiek spalva, tiek piešiniu. O ši "klasikinė" piratų vėliava buvo naudojama prancūzų jūrų plėšiko Emanuelio Veino XVIII a. pradžioje.

Kita vertus, piratai buvo žiaurūs, bet nekvaili. Dauguma jų plaukiojo su oficialia kokios nors valstybės vėliava, tad auka per vėlai suprasdavo, kad tai plėšikų laivas.

Finišas - ne lovoje

Iškilti tarp jūrų plėšikų su jų žiauriais įstatymais galėjo tik žmogus, turintis išskirtinių organizacinių gebėjimų. Tad nieko nuostabaus, kad piratų vadai visais laikais jaudindavo rašytojų, dailininkų, kompozitorių vaizduotę ir tapdavo - neretai idealizuotais - kūrinių herojais.

Realybėje piratai gyveno vos ne kalinio gyvenimą, kuriam patys save ir paaukojo. Mėnesiais maitinosi džiūvėsiais ir sūdyta žuvimi, gėrė pasenusį vandenį, o ne romą, sirgo tropine karštlige, dizinterija ir skorbutu, mirdavo nuo žaizdų, skęsdavo štormų metu. Tik nedaugelis jų mirė savo namuose, savo lovoje.

Štai Polikratą 522 m. pr. m. e. nukryžiavo persų valdovas, įviliojęs jį į spąstus žadama bendra puolimo sutartimi. Garsų piratą Fransuą Lolonę iškepė ir suvalgė kanibalai. Štiortebekeriui nukirto galvą...

Parengė Lina SKRUIBYTĖ