Europos Sąjungoje
Europos Sąjunga, susirūpinusi ateities transporto problemų prognozėmis - 2020 metais dešimtyje naujųjų ES narių automobilių kelių apkrova bus išaugusi dvigubai - gręžiasi į alternatyvą - jūrų transportą.
Pagaliau jūrų greitkeliams buvo skirta pirmoji ES valstybių transporto ministrų konferencija, sausio 24 d. surengta Slovėnijoje, Liublianoje. Lietuvos interesams joje atstovavo Susisiekimo ministerijos sekretorius Arvydas Vaitkus.
Pirmoji tokio lygio konferencija truko tik vieną dieną - ar daug pavyko nuveikti?
Liublianoje vyko pakankamai rimtos diskusijos net pietų metu. Dėmesys jūriniam transportui atsirado iš reikalo: norima sumažinti ES šalyse vis didėjančią automobilių kelių apkrovą.
Kalbant apie jūrų greitkelių kūrimo būtinybę konstatuota, kad jų infrastruktūros kūrimui reikalingos labai didelės investicijos. Jūros greitkelio, jungiančio Lietuvos uostą su kokiu nors ES šalies uostu, sukūrimui reikėtų daugybės lėšų, kurių tektų ieškoti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Paskaičiuota, kad tokių investicijų atsiperkamumas - 1-2 procentai.
Jūrų greitkelių būtinybė akivaizdi, bet kol kas tai tik kalbų ir planavimo lygis. Iš konkretesnių veiksmų paminėtini Europos Komisijos (EK) skelbiami kvietimai teikti paraiškas projektams finansuoti. Beje, teikti paraiškas infrastruktūros modernizavimo, intermodalinių jungčių kūrimo projektams finansuoti gali ir privačios bendrovės. Svarbu, kaip sakoma, nepavėluoti į traukinį...
EK laikosi nuostatos, jog projektų, susijusių su jūrų greitkeliais, dalyviai mažiausiai 65 procentus projekto kaštų turės dengti savo lėšomis.
Iš tiesų EK nelinkusi finansuoti absoliučiai viską, kas susiję su jūrų greitkeliais. Realiausia yra tikėtis ES pinigų jūrų greitkelių programoms, studijoms rengti - iki 50 procentų reikalingų lėšų. Pereinant prie konkrečių planų įgyvendinimo, daugiau finansavimo šaltinių tenka ieškoti pačioje valstybėje. Beje, kalbant apie infrastruktūros modernizavimą, privačios bendrovės tegu nesitiki Europos pinigų uosto infrastruktūrai, konkrečiai krantinėms - tuo būtų pažeidžiamas lygių konkurencijos sąlygų principas.
Apskritai Lietuva iš ES lėšų savo transporto infrastruktūrai gauna nemažai. Dalis lėšų jau skirta privažiavimo keliams įrengti, AB "Lietuvos geležinkeliai" jau skyrė lėšų 201-ojo kelio modernizavimui, VĮ Vidaus vandens kelių direkcija - Nemuno vidaus vandenų kelynui.
Kokias interesų derinimo problemas apnuogino forumas Liublianoje?
Susidariau įspūdį, kad senosios ES narės jau turi sukurtą infrastruktūrą, būtiną jūrų greitkeliams plėtoti, o naujųjų narių problemos joms nerūpi.
Beje, Liublianoje plačiai reiškėsi skandinavai. Jiems labai svarbus ledlaužių klausimas, nes Baltijos jūros šiaurinė dalis žiemą keliems mėnesiams užšąla.
Mums infrastruktūra reiškia ne visai tą patį, ką kitoms valstybėms. Mums nepakanka tik įrengti krantines - turim skaičiuoti, kiek kainuos gilinimas. Jei, tarkim, Suomija turi problemų dėl apledėjimo, tai mes - dėl gilinimo.
Įvairių rūšių transporto jungčių kūrimui, esamos infrastruktūros modernizavimui dabar skiriamas ypatingas dėmesys daugelyje ES šalių. Mes taip pat esame užsibrėžę ambicingą planą pastatyti Ro-Pax terminalą (keleivių ir krovinių terminalą) Klaipėdoje. Jam būtinai ieškosime finansavimo būdų. Taip pat logistikos srityje esame numatę daug ką nuveikti.
Liublianoje daug diskutuota apie tai, kad investicijos skirtingų transporto šakų plėtrai skirstomos netolygiai. Problema ta, kad iš principo remiamas geležinkelių ir automobilių transportas - jiems tenka vos ne apie 50 procentų investicijų.
Prioritetiniai keturi Europos jūrų greitkeliai buvo patvirtinti dar iki Lietuvai įstojant į ES. Ar dėl to nebuvo keblu konferencijoje ginti šalies interesus? Juk vieno jų Baltijos jūros greitkelio maršrutas nuo Bornholmo salos šauna šiaurėn, Botnijos ir Suomijos įlankų link, regis, nepriartėdamas prie Lietuvos krantų...
Mūsų transeuropiniai transporto koridoriai yra įtraukti į jūrų greitkelių schemas pagal Europos transporto tinklo (TEN-T) programą. Teko gerokai pasiginčyti su kolegomis iš senųjų ES šalių apie galimybes plėtoti mūsų transporto koridorius, įeinančius į jūrų greitkelių programą. Beje, EK transporto Baltojoje knygoje numatyta mažinti regionų išsivystymo netolygumus. Konferencijoje buvo deklaruoti švedų ir suomių norai visas ES lėšas, numatytas Baltijos jūros greitkeliui, skirti ledlaužiams, t. y. konkrečioms specifinėms švedų ir suomių problemoms spręsti. Mums, mažiesiems Europos transporto rinkos dalyviams, svarbu yra būti išgirstiems, kad būtų atsižvelgiama ir į mūsų infrastruktūros modernizavimo problemas. Labai svarbu, kad būtų suderintos skirtingų valstybių pozicijos, kad galėtume vaisingai ieškoti bendrų sprendimų, kokiu būdu perkelti krovinių srautus nuo automobilių kelių į trumpųjų nuotolių jūrų laivybos bei vidaus vandenų laivybos sektorius.
Ginant Lietuvos interesus Liublianoje mus šiek tiek palaikė latviai. Tik mes nesame linkę sutikti su latvių nuostata siekti, kad būtų remiamas koks nors vienas uostas. Vis dėlto, mąstant apie potencialiai efektingą investiciją, reiktų kalbėti apie dviejų ES uostų projektus ir tokios - dviejų uostų - transporto grandinės intermodalumo skatinimą.
Kokias išvadas galėtumėte padaryti po konferencijos?
Man asmeniškai konferencija buvo labai naudinga, nes išgirdau ES narių nuomones, kilo naujų minčių, ką galima nuveikti Lietuvoje. Apibendrinus patirtį, pasitarus su ministerijos kolegomis, aiškėja, kaip galima optimaliau rikiuoti savo darbus čia. Bandysime ginti savo interesus Europos mastu ir per mūsų atašė užsienyje. Žinia, mūsų pajėgos nėra gausios, negalime pasigirti išplėtotomis jūrinėmis administracinėmis struktūromis kaip Suomija ir Švedija, lobistais Briuselyje, bet... svarbu veikti.
Artūras GRIGALIŪNAS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą