Sunkmečiai žmones išbando ir užgrūdina

Vasario 12 d. Valentinas Greičiūnas paminėjo 70 metų jubiliejų. Vasario 14 d. sukako ketveri metai, kai jis vadovauja AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai.

Kuo skiriasi vadovavimas dideliam kolektyvui ekonominio sunkmečio metu nuo darbo normaliomis sąlygomis?

Sąvoka "sunkmetis" - labai neapibrėžta. Sunkmečių mano gyvenime buvo daug, sunkių bei atsakingų, ir kur kas sudėtingesnių nei dabar darbų - taip pat. Tie žmonės, kurie gyveno pokario metais, dabartinį sunkmetį vertina šiek tiek kitaip nei jaunimas. Žinoma, kiekvienas sunkmetis turi savo specifiką. Šis irgi nebus lengvas. Reikia visiems stengtis dirbti savo darbus, o ne galvoti - ateis tas sunkmetis ar ne. Visi sunkmečiai žmones išbando ir užgrūdina.

Ką galėtumėte patarti verslininkui ir žmogui, kaip jam reikėtų išgyventi ekonominio nuosmukio metu?

Nesu astrologas, ne mano kompetencija spėlioti ir patarinėti tokiais klausimais. Kiekvienas pats privalo žinoti, ką jis turi daryti. Vienu klausimu gali būti nagrinėjamas tūkstantis variantų. Nėra tokio vieno kurpalio, tinkančio visiems. Apie valstybės reikalus galiu pasakyti tik tiek - kokią išsirinkome valdžią, tokią ir turime.

Kaip vertinate jau ryškėjančią politiką uosto atžvilgiu?

Uostas plačiąja prasme yra didelės logistikos grandinės dalis. Jeigu mainai, prekyba tarp šalių nevyktų, tai mums atsilieptų. Manau, reikės mums daugiau energijos siekiant išjudinti kai kuriuos procesus. Galbūt vienų prekių mažės, kitų daugės. Prognozės šiuo požiūriu nėra labai geros. Reikia bent padaryti tai, ką siūloma padaryti.

Ar ketinate imtis kokių nors naujovių savo vadovaujamoje kompanijoje?

Suprantama, mažėja krovinių, reikės galvoti, ką daryti. Galbūt teks atsisakyti vieno ar kito darbuotojo. Juk kiekvienam reikia mokėti atlyginimą, tam būtina uždirbti, o norint uždirbti reikia, kad būtų krovinių. Žiūrėsim. Tariamės ir su valdybos nariais, ruošiamės įvairioms situacijoms. Praeis pirmas ketvirtis, pirmas pusmetis, matysime, kas bus - ar sunkmetis gilės toliau, ar sustos. Elgsimės taip, kaip diktuos mums esama situacija. O ji tokia kaip ir krepšinio aikštelėje - negali iš anksto ko nors nuspręsti ir padaryti. Kiekviena minutė reikalauja kūrybos, galvojimo. Tas pats ir gamybos sferoje.

Kas Jums šiuo metu rūpi kaip klaipėdiečiui?

Mūsų fondas, kuris rūpinosi "Arkos" pastatymu, iki liepos pradžios norėtų Klaipėdoje pastatyti dar vieną akcentą. Manome, jog kartu ir papuoštume miestą dar vienu simboliu, ir paminėtume Lietuvos vardo tūkstantmetį. Dabar ieškome rėmėjų.

Išlaikėte gerą fizinę formą, esate žvalus, energingas. Kaip Jums tai pavyksta?

Pasidalinti receptu negaliu, nes jo neturiu. Reikia tiesiog gyventi normaliai, niekuo per daug nepiktnaudžiauti. Be to, manau, mes jau ateidami į šį pasaulį atsinešame užkoduotą programėlę, kuri net nepriklauso nuo mūsų valios.

Turite gražią šeimą. Kaip Jums pavyko ją išsaugoti?

Šeima esu ypač patenkintas. Su žmona Irena kartu gyvename jau 47 metus. Per tuos visus metus mums neblogai sekėsi sutarti. Dabar galime pasidžiaugti, kad mūsų vaikai - sūnus ir dukra - jau dideli, surado savo vietą gyvenime. Ir anūkai jau dideli. Šeima man brangi. Perfrazavęs rašytojos Ievos Simonaitytės žodžius "Esame viena tauta", galiu pasakyti "Mes esame viena šeima". Labai džiaugiuosi, kad į mano šventę susirinko ir vaikai, ir anūkai.

Kalbino Aidas LAIVINIS