"Visą gyvenimą buvau jūroje"

Laivai ir žmonės

Pirmadienį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laivą "Šakiai" paliko kapitono vyresnysis padėjėjas Bronislovas Latvėnas - išlydėtas į pensiją.

Šiemet sausio 2 d. B. Latvėnui sukako 65 metai. Kai suskaičiavome metus, praleistus ant kapitono tiltelio, nustebo net jis pats. Iš 44 darbo laivuose metų - 27 einant laivo kapitono pareigas, vien tik "Šakiuose" dirbta daugiau kaip 9 metai.
 

Jo jūriniam gyvenimui aprašyti nepakaktų ir kelių knygų - be galo įdomus pašnekovas, bet tik kai kalbamės "ne spaudai". "Yra šimtai puikių jūrininkų, šnekėkite su jais",- atsikalbinėjo B. Latvėnas, prašomas duoti interviu "Vakarų ekspresui". - Nemėgstu reklamos. Aš visą gyvenimą atidaviau mėgstamam darbui, nieko daugiau negaliu pasakyti. Taip, jūra - ne kiekvienam. Aš joje prabuvau visą gyvenimą. Man jūroje netgi pečiai atsitiesia".

Po mėnesio - į jūrą

Į Klaipėdos jūreivystės mokyklą iš Biržų kilęs Bronislovas įstojo 1958-aisiais. Mėnesį pasimokę kursantai metams buvo išsiųsti atlikti pratiką jūroje. Dirbo įvairiuose laivuose jūreiviais, pečkuriais, gavo atlyginimą. Grįžę vėl tęsė mokslus. Bronislovo atmintyje išliko pirmas jo reisas vadinamojoje juodojoje plaukiojančiojoje bazėje "Žemaitė", kuri dar buvo anglimis kūrenama.

Pasak B. Latvėno, gal ir gerai, kad tais laikais iš karto siųsdavo į jūrą ir baigiant studijas nereikėdavo plaukiojimo cenzo rinkti. Mat po metų jūroje 40 proc. įstojusiųjų iškart "nubyrėdavo" - nueidavo dirbti į žemės ūkį, užtat likusieji tapdavo tikrais jūrininkais.

Klaipėdos jūreivystės mokyklą jis baigė 1962-aisiais ir tais pačiais metais pradėjo dirbti laivuose trečiuoju šturmanu. Atlikdamas 11 reisų vidutiniuose žvejybos traleriuose, kurie dirbo ir už poliarino rato, ir prie Grenlandijos, ir prie Kanados, ir prie Afrikos krantų, kilo ir karjeros laiptais. Yra dirbęs ir Kaspijos jūroje, ir šios jūros saugios laivybos inspekcijoje.

"Bajorai" plaukdavo bajoriškai

Grįžęs į Klaipėdą šiek tiek padirbo buvusios Tralerių laivyno bazės laivuose, o paskui savo likimą susiejo su buvusio žvejų kolūkio gamybiniu refrižeratoriumi "Bajorai". Priėmė šį laivą 1970-aisiais ir išdirbo jame iki 1996-ųjų būdamas jo kapitonu.

"Bajorai" Baltijos jūroje priiminėjo žuvį iš laivų. "Mes tada gaminome tiek prezervų, kad metus galėjome Lietuvą ir pusę Rusijos išmaitinti",- juokavo tuos laikus prisimindamas B. Latvėnas. - Man tas laivas buvo kaip motinai kūdikis. Nesikeisdavo jame ir šturmanai, mechanikai - po keliolika metų išdirbo".

Nuo 1990 metų "Bajorai" dar dirbo ir transportiniu variantu, gabeno krovinius po visą Europą - plaukiojo į Norvegijos, Olandijos, Švedijos uostus. Dėl savo pavadinimo laivas kartais būdavo pašiepiamas. "Ei, "Bajorai", ar ne per daug bajoriškai einate viduriu farvaterio",- replikuodavo uosto tarnybų atstovai.

Kai "Bajorai" buvo parduoti privačiai kompanijai, B. Latvėnas paliko šį laivą. Jis niekada nesižavėjo darbu užsienio ar privačiuose laivuose - norėjo užsidirbti pensiją. Deja, patekęs į privatininkų rankas laivas "Bajorai" sulaukė liūdno galo - samdytas kapitonas būdamas girtas nuskandino jį prie Danijos Bornholmo salos, Neksio uosto.

Be darbo sunku

1996 metais rugpjūčio 15 d. B. Latvėnas pradėjo eiti paieškos ir gelbėjimo laivo "Šakiai" kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas ir dirbo iki šių metų rugsėjo 12 d.

Jis didžiuojasi savo pamainos "Šakių" įgulos nariais. "Matote, kaip gražiai dirba mano vyrai, kaipgi nebus gaila jų palikti",- sakė kapitono vyresnysis padėjėjas. Beje, jam buvo labai svarbu, kad jį šiame laive pakeistų tinkamas žmogus.

Į pensiją išeiti jam nesinori ne dėl pinigų. Tiek metų išdirbus - pensija nebloga, pragyvenimui užteks. Tačiau visą gyvenimą dirbęs žmogus negali įsivaizduoti, ką jis veiks be darbo. Vasarą dar nieko - turi sodą ir mėgsta jame krapštytis. O žiemą? Beje, B. Latvėnas jau turi pasiūlymų dar padirbėti. Vienas jų - būti laivelio, plukdančio krovinius tarp Danijos ir Švedijos uostų, kapitonu. Tačiau žmona nenori gyventi Danijoje, sako neturėsianti ką veikti, kai vyras bus jūroje.

"Jeigu man dabar būtų 18 metų, vėl rinkčiausi jūrininko profesiją. Žmogus turi dirbti mėgstamą darbą. Gal tik plaukiočiau kitokiais laivais - kruiziniais arba tanklaiviais",- prisipažino B. Latvėnas.

Sūnus vadino dėde

Bronislovas dėkingas žmonai, vienai užauginusiai jų sūnų ir dukrą. Jis gerai uždirbdavo, ji galėjo nedirbti, tačiau nenorėjo. Būdama ekonomistė, buhalterė per pietų pertrauką bėgdavo iš darbo vaikų pamaitinti. B. Latvėno sūnus irgi baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, irgi plaukė į jūrą, tačiau dabar jau dirba vadybininku. Dukra baigė Vilniaus universitetą, yra lituanistė.

Anūkas jau paskutinius metus mokosi Kopenhagos jūrų akademijoje, bus jūrų karininkas. Beje, jis dar neakivaizdiniu būdu mokosi Klaipėdos universiteto Ekonomikos fakultete.

Per 45 bendro gyvenimo metus su žmona jie kartu nepraleido nė 15 metų. Neretai namuose vyras per metus pabūdavo 2-3 mėnesius. Krante būdamas nerimaudavo, dėdavosi savo daiktus ir vėl išplaukdavo į jūrą pusei metų. Užtat sūnus iki sulaukęs ketverių metų vadino jį dėde.

Ji laukė

"Šitiek metų žmona manęs laukė. Jai teko nepavydėtina dalia. Aš taip negalėčiau. Jūrininkai geri, bet gana šiurkštūs žmonės. Norėčiau ką nors gero, švelnaus jai padaryti, bet negaliu. Aš - jūrininkas, nesu pripratęs prie švelnumų",- sako Bronislovas.

Paklaustas, o kaip jis ištvėrė tiek metų jūroje be žmonos, atsakė: "Taigi aš būdavau jūroje, tarp jūrininkų, jie man kaip šeima. Ir dabar man gaila palikti savo komandą. Man būdavo lengviau, o ji visą laiką krante buvo viena".

Jūrinis gyvenimas nusisekė

"Kiekvienas reisas yra savotiškas, nebūna dviejų vienodų. Jeigu moki laivybos taisykles kaip "Tėve mūsų", visas bus gerai. Man jūrinis gyvenimas nusisekė - neturėjau stambių avarijų. Žinoma, nutikdavo visokių dalykų.

Norvegijoje buvau pasiklydęs. Plaukiau per fiordus į kitą uostą, kad nereikėtų plaukti paros, norėjau sutrumpinti kelią iki 14 valandų. Turėjau tik sovietinį jūrlapį, kuriame pažymėtas vienas farvateris, o matau, kad jų yra du. Kuris teisingas, nežinau. GPS nieko nerodo, nes užstoja aplinkui esantys kalnai. Tada tai maniau, kad išprotėsiu, bet nieko, šiaip taip išplaukiau",- pasakojo B. Latvėnas.

Beje, ir saugumiečių dėmesio sovietmečiu buvo sulaukęs kapitonas - mat apsilankė švedų laive. Po to visą mėnesį buvo tampomas ir tardomas, ką kalbėjo švedai.

"Dabar esu jaunas pensininkas, išmestas į gatvę. Aš jūrininkas, tad kito darbo dirbti nemoku",- juokavo atsisveikindamas B. Latvėnas.

Vidmantas MAŽIOKAS