191 - oji istorija, kovo 17, trečiadienis
Nors nuo spalio dirbu iš namų, bet esti situacijų, kai iš namų dėl įvairių priežasčių reikia išsirauti pas būsimų publikacijų herojus. Vakar su fotografe bildėjome pas Smiltynėje augusią ir brendusią, o dabar Palangoje gyvenančią ponią. Mat, dabar ciklu "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės" šlaistausi po mūsų miesto dalį, kuri vadinasi Smiltynė.
Žinokit, man, gimusiai ir augusiai, brendusiai Klaipėdoje, tai visškai nepažįstama ir neatrasta žemė. Nesvarbu, kad mokykliniais, o paskui jau ir studijų metais Smiltynėje lėkdavo atostogos. Tiksliau - Smiltynės paplūdimiuose. Ne kokiuose baliuose, seišeliuose, maldyvuose - bendrame arba moterų pliaže Smiltynėje. Dėl to visai nesijaučiu nuskriausta - sąnariai dėl šaltoko ar ir visai šalto Baltijos vandens nemausdavo. Atvirkščiai - saulės įspirgintas kūnas tarsi ir dėkodavo jūrai, apgaubusiai vėsa.
Jeigu pūsdavo vėjai, tai ir visai smagu būdavo panardyti bangose. Tarsi kokiame Atlante - šmotą žymiai vėliau teko ir jo bangose pasivartyti.
Dabar su vaikystės ir jaunystės draugėmis stebimės,- kiek reikėjo sveikatos tuose paplūdimiuose "atidirbti" po 12 val. - nuo 10 ryto iki 22 vakaro. Kai būdavau su draugėmis. Kai į pliažus su cepelinų ar kotletų puodais atitarškėdavau su tėvais, "dirbdavome" trumpiau. Iki kokios 18 val. Ir su tais, jau tuščiais puodais barškėdavome atgal. Kokių valgyklų ar užkandinių Smiltynėje nebūdavo. Beliašų ar ledų irgi nieks nepardavinėjo...
Per tuos paplūdiminius "darbus" net galvon nešaudavo pasidairyti, kaip žmonės Smiltynėje gyveno. Čia nepradėsiu pasakoti. Kam įdomu, galit pasiskaityti "Akvarelėse".
Taigi vakar bildėjome į Palangą pasikalbėti pas buvusią smiltyniškę, kuri 1953-72 m. gyveno Kurhauze. Jį, po karo apgyvendintą keliasdešimčia šeimų, pokariniai smiltyniškiai didžiuoju namu vadino.
Į Palangą važiavome kiek nerimaudamos. Mat kurorto meras kiek anksčiau buvo apskelbęs - nuo kovo 15 gal būt laisvės įvažiavimas į Palangą. O būtent kovo 15 Lietuvos valdžia pranešė ką kita. Su fotografe pasiruošėm tarnybinius pažymėjimus, jeigu stabdytų. Tikrai - į Palangą važiavome ne vadalotis po "basankę", o dirbti. Net atlikusios savo priedermes ponios namuose po tą "basankę" taip ir nepašmirinėjome. Žinoma, ir ant Palangos tilto neužšokome. Nors man ir rūpėjo pasižvalgyti, kaip toji karantininė Palanga atrodo.
Žurnalistiniame darbe dažnai taip pasitaiko. Ne tik toje šiek bei tiek pažįstamoje Palangoje. Bet ir tolimuose miestuose bei valstybėse atvykusiai kokį įvykį nušviesti. Žinoma, ne per karantiną dabar, žymiai anksčiau. Tai ir "švieti" tame plote, kur viskas vyksta, neturėdamas laiko nei į miestą išlįsti pasidairyti, nei pasimaudyti, jei kur prie jūros.O dažnai - ir nacionalinių virtuvių patiekalų paragauti nespėdavau. Kaip ir kiti kolegos kimšdavau kokius sumuštinius. Ir tiek žinių, kur tu esi. Ir ko nepamatai.
Taigi, važiavom ten ir atgal su rūpesčiu - ar įleis į Palangą, o grįždamos dūmojom - ar stabdys, įvažiuojant į Klaipėdą? Palangoje pastebėjom policijos automobilį, "lipantį ant kulnų", bet nestabdė. Niekas nestabdė ir įvažiuojant į Klaipėdą. Žodžiu, išlindimas iš kamaros praėjo be stresų. Fotografė, gyvenanti Dragūnų kvartale, pamačiusi, kiek pasistūmėjusi mokyklos statyba, kurią ir aš stebiu per karantinus, pasakė: "Mano dukra apgailestauja, kad jai nebeteks šioje mokykloje mokytis..."
...Na, o dabartinės palangiškės namuose aptikome beveik visą pokarinės Smiltynės istoriją. Žmonių gyvenimo būdo joje istoriją. Bet ją paseksiu visai kitur - "Akvarelėse".
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą