181-oji istorija, kovo 7 d., sekmadienis.
Šįryt labiausiai užbūrusi žinia - parskrendantys gandrai visai nebetoli. Siųstuvėliais apkaišyti trys gandrai vienas Izraelyje, kitas Sirijoje, trečiasis arčiausiai - Turkijoje. Kadangi per radiją kalbėjęs ornitologijos specialistas sakė, - jei vėjas bus palankus, gandrų jau galim sulaukti per gandrines - kovo 25 - ąją.
...Lauke bando snyguriuoti - tokios pavienės snaigės skraido. Prie neišmaniųjų konteinerių matau "inspektorių" - su morzaraiščiu. Per du karantinus, savo ir kitų gyvenimus fiksuodama pro langą, priėjau išvados: patys drausmingiausi piliečiai yra... benamiai.
Dar per pirmąjį karantiną, kai visos vaistinės buvo iššluotos, išperkant morzaraiščius ir dezinfekcinį skystį, buvau didžiai nustebinta - benamiai, ateinantys "inspektuoti" konteinerių, jau buvo su medicininėmis kaukėmis. Ir ne panosėje. Dėvėjo tvarkingai, kaip priguli.
Sukau galvą, - kur jie jomis apsirūpino? Nes pačiai rūpėjo, kur jų gauti. Ir jei ne draugų vizitas iki laukųjų durų su velykiniu lauknešėliu pernai, tikriausiai nebūčiau turėjusi ką užsidėti ant morzos eidama į parduotuvę.
Na, po kažkiek laiko tų morzaraiščių pristatė ir giminaitė. O paskui jų, brangių, radosi ir vaistinėse. Žinoma, pirkau. O vakar, besidomėdama, kas ir kaip gyvena per karantinus, aptikau ir tokį pranešimą: "Apsaugos priemonių (kaukių, respiratorių, pirštinių ir kt.) IŠPARDAVIMAS! Nuolaidos iki 60 proc." Na, tas skelbimas, įtariu, ne man. Urmininkams. Morzaraiščių pirkti man nereikia - apsirūpinusi brangiomis... Toks tas gyvenimas.
Kadangi vakar sinoptikai sekmadienį žadėjo visokias šlapdribas, metusi nepabaigiamus darbus, išskuodžiau prie Dangės. Skaisčiai švietė saulė, prie upės tikėjausi aptikti žmonių kaip kokiuose atlaiduose. Klydau. Žmonių buvo, bet ne "prūdais". Didžioji dauguma - be morzaraiščių. Aš irgi. Nors kišenėje dėl visa ko buvau įsispraudusi. Maža kas, maža kur. O su tais snukiaraiščiais po nosimi pasitaikė tik... vyrai. Nusprendžiau - tais morzaraiščiais po nosimi pridengia neskustą smakro "augmeniją". Turbūt...
Nors Dangė vietomis dar su ledais, vienišas baidarininkas kad irkluoja, kad irkluoja. Stebiu, ką jis darys priplaukęs ledus? Trasa jam turbūt pažįstama, nes jis pasuko atšaka, kurioje ledų nebuvo ir labai greitai pradingo už nendrių - lendrių, vis tirščiau okupuojančių Dangę...
Įsistebeiliju į ančių porelę. Kažkas panašaus į priešvestuvinį šokį: jis persekioja ją, paskui paskuba į priekį. Ji, matyt koketuodama apsisuka ir tarsi nori pabėgti, bet vis atsigrįžta, ar nesiveja. Žinoma, vejasi. Kažkurį laiką plaukia greta. Paskui - vėl "manevrai". Kuo tas priešvestuvinis šokis baigsis, nebestebiu. Nors saulė pliskina, bet vėjas šaltas.
Drožiu toliau - gal, manau, pro botanikos sodo tvorelę pamatysiu snieguolių? Kaip tik prie tos tvorelės aptinku dvejas supynes, pakabintas ant tvirto, bet nežinau kokio medžio. Ant vienų įsitaisau. Pasilinguodama spoksau pro tvoros pinučius, - snieguolių nematau. Žibučių - irgi. Ačiū, gerieji žmones, tas supynes ant medžio pakabinę. Stebėjausi, kad vaikai pro jas čiuožė visiškai abejingi. Tikriausiai jų turi savųjų namų kiemuose...
...Benamiai ir šįryt konteinerius "inspektuoja". Su morzaraiščiais. Irgi, matyt, nesiskutę. Kažin kur jie turi galimybių skustis? Žinau, kad kažkurį laiką jie lizdus buvo susisukę "holyvude". Bet, atrodo, po to, kai jie tame pastate sukėlė gaisrą, buvo išvaikyti.
Nors snyguriuoja - gražaus sekmadienio. Nežinau, kas pirmasis pasakė: nėra blogo oro, yra bloga apranga...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą