159 - oji istorija, vasario 11, ketvirtadienis
Kažko šįryt kaimynai anksti subruzdo, - tai iš vieno namo įėjimo baaaaando užkurti automobilį, tai iš kito. Atrodo,- nesėkmingai. Garso negirdžiu, nes spoksau pro uždarytą langą. Praverti nesiryžtu nuo vakar vakaro, kai uždariau.
Kažko šaltoka, nors radiatorių rodykliukės ties aukščiausia padala. Radijas man sako - Klaipėdoje minus septyni, termometras balkone rodo visus minus penkiolika. Seniai nebepasitikiu, nes kartais temperatūrų skirtumai tarp radijo skelbiamų ir termometro rodmenų balkone 5 - 6 laipsniai. Daugiau arba mažiau. Pagal bandžiusių užkurti automobilių savininkų veiksmus - grįžta atgal, - sprendžiu: akumuliatorius pribaigė šaltukas.
Atrodytų,- tiek ir bėdos - nuvažiavai į parduotuvę ir nusipirkai naują. Ot, dabar ir nežinau,- prekybcentriuose gali jų nusipirkti, ar ne? O specializuotos parduotuvėlės taigi uždarytos. Pašvilpauki, bernioke, iš Aukštaitijos lygumų... Nu, gerai, gerai - iš Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos lygumų ir kalvelių švilpauk, kiek nori,- nusėdęs akumuliatorius yra ožys. Jeigu prisikviesi kokį kaimyną su laidais užkurti, tai kuo esi garantuotas nuvažiavęs iki parduotuvės, ar beužsivesi grįžti atgal. O prie parduotuvės juk kaimynų nėr.
Ai, tiek to su tais automobiliniais akumuliatoriais. O ką daryti, kai žmogaus "baterkės" nusėda? Jau ne iš vieno girdėjau skundus: nieko nebenoriu, niekas nebeįdomu. Tikrai tai signalai, į kuriuos reikėtų kažkaip reaguoti.
O kaip? Siūlyti pulti į ledinę eketę? Niekados nedrįsčiau. Iki nupušėjimo žiūrėti filmus? Nemanau, kad tai būtų išeitis. Įtarčiau, kad pats geriausias variantas - į termosiuką įsipilti kavos ir kam nors paskirti pasimatymą. Nebūtinai prie jūros, kurios pavydi gal trys ketvirtadaliai Lietuvos. Termosiuką su draugu ar drauge galima patuštinti ir kokiame parkelyje ant suoliuko. Ir pasirokuoti apie ūkį ir bites. Nesvarbu, kad avilių neturite. Tuo pačiu ir rūpesčių - kaip toms bitutėms tuose aviliuose sekasi žiemoti.
Progos susitikti parke ant suoliuko artėja,- Valentinas, Vasario 16 - oji kartu su Užgavėnėm. Ant kad ir medicininio morzaraiščio užsipaišai raudonas lūpas, gal širdutes, ir drožti į pasimatyti ir pasirokuoti ne telefonu. Tiesiog pabūti DU NAMŲ ŪKIAI. Ne virtualūs, realūs.
Pakrapštyti makaulę siūlau sau pačiai. Pasiūlymo nepatentuoju,- kad tik kiltų noras. O prisigalvoti visokių pretekstų - prūdai. Tik, va, kaip nezysti susitikus gal ir būtų sudėtingiausia, karantinuose pratupėjus pusmetį, o draudimuose - tai ir nebežinau kiek...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą