162-oji istorija, vasario 14, sekmadienis.
...Ir atėjo Jis. Įteikęs didelę raudonų rožių puokštę, vėl dingsta duryse. O paskui dar dvi puokštės - tokia pat didelė geltonų, o dar viena - įvairių spalvų. "Prašė jums perduoti",- pagaliau prabyla puokščių teikėjas.
Išsigalvoju? Nė kiek. Virtualus Jis, virtualios ir puokštės. Bet - apsidžiaugiu. Kad ir virtualiai kažkas pasirūpino įteikti. O kažkas pasirūpino tą teikimą sukurti.
Per du karantinus pastebėjau, kaip prabudo visokie talentai: kas gyvenime nelaikęs teptuko rankose, pradėjo tapyti, niekada neįtaręs turįs tiek poezijos širdyje, pradėjo dėlioti eiles. Kiti "išsilieja" tarsi kokią spalvingą mozaiką dėliodamas kukulius burokų - morkų tarkynėse. Ir nieko neprikiši staiga užgimusiems tapytojams, poetams ir kulinarams.
Suveikia fantazija ir sniegynuose. Draugų pora kiemo pusnyje "paima" tokį rakursą, kad atrodo į Elbrusą užkopę. Sniegai panaudojami netgi automobilių reklamai, tą automobilį sužmoginant portretu.
Jei turi fantazijos, o svarbiausiai - leidi jai prasiveržti, netgi buityje gali rastis tiek kūrybos. Kad ir sustumdant pelergonijų vazonėlius ar sudėliojant turimas tokių įvairių "formatų" žvakides. Sustumdai - ir pamatai turįs vos ne šedevru tapusią dėlionę.
Manau, kad tai geriau, negu perstumdyti baldus. Bet kartais ir tai praverčia. Vienam mano bičiuliui taip įgriso "interjeras", kad sumanė pirkti naują baldų komplektą. Bet perigalvojo. Persistumdė baldus, ir viskas atsistojo į savo vietas. Matyt, pirmiausiai smegeninėje, fiziškai padirbėjus.
Patį įdomiausią buto interjerą, na, mano skoniui, regėjau vokiečio architekto namuose. Kadangi jis dėsto architektūrą labai įvairiuose pasaulio universitetuose, jam su žmona tenka dažnai kaitalioti gyvenimo vietas. Baldais apsikrauti neturi jokio noro.
Tuomet, kai susipažinau su šia pora, jie gyveno Vokietijoje, mažame fachverko namelyje. Nustebino knygų lentynos, subudavotos iš kartono dėžių. Didžiausia buto puošmena - malkos su tokiom išraiškingom metų rievėm. Tarp puošmenų - ir paprasčiausia lėkštė, su česnakų violetinėm luobelėm.
Niekada nešautų galvon, kad tų luobelių kalnas lėkštėje galėtų virsti "mažosios skulptūros" šedevru. Esu įsitikinusi, kad tas architektas, skaitantis paskaitas studentams, išbudina fantaziją ne šuns būdas ar krematorijus žmonėms gyventi projektuoti.
Jei pamenat, prieš kelias dienas buvau įdėjusi nuorodą, kurią atsivertę galėjot pakeliauti po įvairių žemynų miestus ir megapolius. Pakeliavau ir aš. Nustebino architektūros bedvasiškumas,- tokie pat stikloidai, betonoidai tiek Amerikos, tiek Azijos ir net Australijos žemynuose. Sužavėjo tik Šveicarijos kalnų miestelis, kurio architektūra taip harmoningai "įsipaišė" į Alpių kalnų peizažus.
Žinoma, aš ten niekuomet neapsigyvensiu, bet kas uždraus žavėtis? Į tą miestelį reikėtų išgrūsti mūsų architektus pasimokyti projektuoti ne šuns būdas ir krematorijus žmonėms gyventi.
Žiūriu pro langą, o už jo nematau nieko nauja, kuo galėčiau atkakliai skaitančiuosius dviejų karantinų kaip ir dienoraščius nustebinti. Net "lunaparkas" - mokyklos statyba - šiandien įvairiaspalvėmis lemputėmis nežybčioja...
...Gal, sakau, reiks meniškai pasitarkuoti burokų, morkų? Na, dėl spalvų įvairovės - ir obuolių? Ir nusiųsti virtualią puokštę rožių nuostabių žmonėms, kuriuos myliu. Kaip ne kaip - Valentino diena. Su kuo ir sveikinu.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą