Gyvenimas pro langą: kaip kinai tvarkosi su pandemija pro langą nematau...

83 istorija, lapkričio 26, ketvirtadienis

Kai šįryt, įsijungusi radiją, išgirdau kalbantį žmogų apie Oksforde kuriamą vakciną baisenybei pažaboti, pirmiausiai pagalvojau apie Juozą Baltušį, kuris kadaise buvo pareiškęs maždaug taip: lietuvius kaip žvirblius - visur sutiksi. Nebūtinai tas žmogus Oksforde gyvena. Bet jis dalyvauja vakcinos veiksmingumo tyrime. Ir jis nežino, ar paskiepytas buvo iš tiesų, ar placebiniu variantu. Oksfordinė vakcina ne tokia veiksminga kaip kuriama JAV. Bet jai transportuoti ir laikyti nereikės minus 70 temperatūros...

Kai šįryt, įsijungusi kompiuterį, aptikau maždaug tokį klausimėlį - kaip atrodytų pandemija, jei nebūtų interneto, nuotolinio darbo, elektroninių parduotuvių, socialinių tinklų - pradėjau krapštyti pakaušį. Iš tiesų - kaip gyventume?

Bičiulis, neseniai be jokių rūpesčių atšventęs jubiliejų, tai net labai patenkintas susiklosčiusia situacija: nei jubiliejine erdve rūpintis, nei sukti galvos, kuo draugus nustebinti. O ir lėšų, kurių jubiliejams nepagailima, kaip ir sutaupyta. Emocijų tikrai nestigo,- sveikino visais technologijų būdais. Ir dainos, specialiai jubiliatui sukurtos, netgi keli dokumentiniai video. Jau nekalbant apie rašytinius, telefoninius sveikinimus beveik iš visų kontinentų. Bičiulis prisipažino, kad karantininis gimtadienis buvęs įspūdingesnis, nei kada nors anksčiau.  

Pavasarį karantininį gimtadienį švenčiau ir aš. Ne, ne jubiliejinį. Eilinį. Bet prisiminsiu jį, turbūt, ilgai. Nes neįprastas. Beje, ir staigmenų susilaukiau kur kas daugiau, nei paprastai.

O jeigu nebūtų internetų, visokių elektroninių mandrybių - kas tuomet?

Pandemijos, epidemijos siautėjo ir prieš 500 - 300 metų. Netgi prieš 100 siautėjo. Kai tų visų technologijų nebuvo nė kvapo, netgi telefonai su telegrafais tebebuvo didelė retenybė. 20 a. pirmojoje dekadoje per pandemiją siųsti rašytiniai laiškai, pasitaikė, adresatus pasiekė... po 40 metų.

Dabar - prašom: tu informuotas, kas vyksta tavo šalyje, tu žinai, kaip tvarkomasi su pandemija visuose kontinentuose. Na, kartais pagalvoju - geriau jau nežinočiau...

Kai viena fb draugė iš Čikagos prisipažino norinti gyventi užsimerkus, visai ją supratau. Nes ir pačiai kyla noras užsimerkti, užsikišti ausis... Ale vis tiek rūpi,- o kaip ten kinai su pandemija tvarkosi? Jokių žinių. Pro Didžiąją kinų sieną, matyt, informacija nebeprasiskverbia netgi internetiniais laikais...

Kaip tie kinai ten tvarkosi pro mano langą nei matosi, nei girdisi.

Beje, šįryt kažkodėl pristojo klausimas - ko labiausiai šiandien norėčiau? Pirma mintis buvo - prie jūros. O kas trukdo vėjams atstatyti veidą? Lyg ir niekas. Bent kol kas niekas nedraudžia. Pasišaipiau pati iš savęs - ot, jeigu uždraustų, tai būtinai "raučiausi". Adrenalinas kaip į kokius kalnus. Dabar tą norą prie jūros bent kiek pabrandinsiu. Priežastį - nesibaigiantys darbai - kaip ir turiu.

Vėlgi per radiją išgirstu - plikledis kažkur ties Kaišiadoriais. Puolu prie lango - atrodo, Klaipėdai jis negresia. Kol kas. Sinoptikai žada, kad nuo penktadienio temperatūra kris žemyn - į minusą. Kaip nekaip gruodis tuoj pasibels...  

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia