182 - oji istorija, kovo 8, pirmadienis
Pro langą - balta balta, kur dairais. Bet šiuo momentu, kai rašau, skaisčiai šviečia saulė. Neilgai švies. Nes šiaurinis vėjas plukdo tamsius debesis. Gal jie ir snaigių maišus pakratys.
Kadaise, kai moters paskirtis, gal ir labai tvirtai suformuluota buvo Kinder, Küche, Kirche (vaikas, virtuvė, bažnyčia), Klarai Cetkin, Rozai Liuksemburg ir ėmė siutas. Radosi feministės, sufražistės, socialistės, reikalaujančios kur kas daugiau nei tos trys K.
O Lietuvoje Žemaitė, pagimdžiusi septynis vaikus ir puikiai išmaniusi moters dalią, ypač kaime, irgi norėjo daugiau šviesos. Savaip jos siekė, nors kokiomis nors vėliavomis ir nemojavo.
Gerokai už Žemaitę jaunesnė Gabrielė Petkevičaitė - Bitė jau buvo aktyvi judėjimo už lygias lyčių teises Lietuvoje dalyvė, moterų judėjimo pradininkė. Ji stengėsi iškovoti balsavimo teises moterims, buvo svarbi Lietuvos sufražistė ir liberaliosios moterų judėjimo srovės lyderė.
Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana, geroookai jaunesnė už Žemaitę, gabalą - ir už Bitę, taip pat mynė feministinius takus. Gal būt to pati ir neįtardama.
Trys moterys rašytojos, su labai skirtingomis gyvenimo patirtimis, dabar yra feminizmo idėjų stūmikų ašis prOjektų kūrėjams. Kažkada tos idėjos gal tikrai buvo reikalingos, ir daug pasiekta. Bet, kai jos dabar jos tarsi buldozeriu stumiamos už "babkes", kai pačiam gal būt dėl to nei šilta, nei šalta, žinokit, kažkaip atkaru ir atgrasu.
Ko čia apie jas pragydau? Todėl, kad šiandien kovos 8 - oji. Kaip kas šitą dienelę vertina, švenčia ar nešvenčia, man visai nerūpi. Bet... gauti snieguolių ar žibučių puokštelę visai patinka. Na, kai kas nuo sovietmečio tebepraktikuoja tulpės žiedą. Kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, ir teko stažuotis Norvegijoje, buvau nubildinta į kažkokią socialdemokratų būstinę Osle. Toje būstinėje buvo švenčiama kovo 8 - oji. Visoms socialdemokratėms buvo įteikti raudoni gvazdikai. Žinoma, gvazdiką gavau ir aš.
Kartą, kai buvau studentė, ir visas bendikas, taip vadinome bendrabutį, kovo 8 - osios proga buvo išdulkėjęs į namus, patapo kažko labai liūdna. Kadangi studijavau ir dirbau, kažkiek pinigėlių turėjau. Nuvariau į Vilniaus oro uostą ir skrendu į tuomet Leningradą. Tikslas - Ermitažas. Mat, tada intensyviai rijau Anri Periušo knygas, atspindinčias impresionistų biografijas. Labai buvo gaila Tulūz de Lotreko dėl savo nestandartinio ūgio ir kūno proporcijų ignoruojamo įkvėpimo mūzomis tapusių Mulen Ružo šokėjų. Imponavo Mone, Mane, Dega, Renuaras, Van Gogas su Gogenu. Jų paveikslų reprodukcijos Periušo knygų serijoje buvo tokios, kad tik galėjai įtarti impresionistų paveikslų tikrąsias varsas.
Tai va, studentė nusprendė Ermitaže jas pamatyti. Jaunystė - kvailystė,- pinigėlių nuskristi ir parskristi turėjau. O kad prireiks viešbučio, tai ir nepagalvojau. O sovietmečiu patekti į viešbutį misija buvo beveik neįmanoma. Nebeatsimenu, kiek jų apėjau, išgirsdama - vietų nėra. Pagaliau viename, neprasčiausiame iš apeitų, sako - prašome. Matyt, norėjo iš manęs pasišaipyti, nes pasiūlė... liuksą. Sutikau. Kadangi galvą sukau, kaip už tą naktį liukse susimokėsiu, tai visiškai nepamenu interjero. Įstrigę gal tik pliušo (toks audinys) mėlynos spalvos. Na, panašiai, kaip Dega paveiksle balerinos apsirėdžiusios mėlynais krinolinais. Viešbučiui už naktį jame likau skolinga. Jau parvariusi į Vilnių, pasiskolinusi iš kažko drožiau į paštą išsiųsti perlaidos.
O kitą dieną buvo kovo 8 - oji Leningrade. Nustebino Nevskio prospektas, o paskui metro požemiai. Jie buvo geltoni nuo kažkokių nematytų gėlių vyrų ir gėlių prekeivių rankose. Taip susipažindinau, pasirodo, su labai lepiomis mimozomis. Iš kur Leningrade jų buvo prūdais, mįslė. Sukrapščiusi paskutines kapeikas nusipirkau puokštelę. Tai iš gėlių prekeivio ir sužinojau jų vardą. Jas pirkau norėdama parsivežti į Vilnių ir parodyti bendiko kambario draugėms.
Tai, va, buvo ir tokia kovo 8 - oji mano gyvenime. Šiandien esu padabinta geltonais, raudonais, ružavais gvazdikėliais. Ačiū išvakarėse juos įteikusiam. Žinokit, gvazdikeliai kvepia... Skirtingai nuo daugelio iš Olandijos parvežamų kvietkų.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą