191 - oji istorija, kovo 18, ketvirtadienis
Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa. Mano kaltė, mano kaltė, mano didelė kaltė. Per visą gyvenimą bent du lotyniškus posakius esu išmokusi. Antrąjį - per aspera ad astra - per kančias į žvaigždes - irgi kažkaip įsidėmėjau.
Manęs lotynų kalbos, skirtingai nei Lietuvos tarpukario gimnazijose ir universitete, niekas nemokė. O ir kam toji lotynų, jeigu į bažnyčias eiti kaip ir nerekomenduotina buvo. Tam tikriems socialistinio realizmo sluoksniams - ir suvisam draudžiama.
Tai ko čia tas culpas "vartau"? Na, kad mandra pasirodyčiau. O tikrai mano didelė kaltė, kad pražiopsojau, kaip vakar ant statomos mokyklos, kurios gelžbetoniniai blokai labiau krematoriumą, o ne mokyklą priminė, šįryt pamačiau rudą dekoratyvinę sieną su ornamentais prilipdytą. Vakar, tarškindama klaviatūrą, girdėjau kažką "drėlinant-trėlinant", bet visai nesureagavau. Maniau, kad kokie nauji kaimynai atsikraustę savo gyvenamą plotą tobulina. Matyt, "drėlinimo-trėlinimo" garsai iš statybvietės sklido.
O aš ir pražiopsojau - tą sieną gabaliukais lipdė ar iš karto visą didžiulę plokštę priplojo. Vis dėlto, turbūt gabaliukais. Nes - kaip atveši tokią didelę plokštę, tuo labiau - kad ir galingais kranais kaip priplosi prie tų gelžbetonių? Mea maxima culpa - pražiopsojau.
Skaitytojams gal visai neįdomu, bet man pačiai gaila, kad pražiopsojau dabartinių statybų, tokių vienkartinių, kaip plastmasės puodeliai kavai gerti, ypatumus. Kadaise, palyginus su šiuolaikinėmis, statybos būdavo gal ir primityvios, bet statydavo amžiams. Dabar su galinga technika ir "naujomis technologijomis", duok Dieve, kad po kokių penkerių metų remontų nereikėtų... Mea culpa, kad neprikarksėčiau...
Kadangi statybų momentą pražiopsojau, žvilgsnis nukrypsta į tulpes ir gvazdikėlius, kurie išvaizdos nuo kovo 8-osios nepakeitę. Irgi "naujosios technologijos" - kažkokių kristalų teko įbarstyti. Kadaise "išmaniosios ponios" man patardavo - kuri cukraus įberti, kuri rožes cigarečių dūmais aprūkyti arba alyvų puokštės kotus trumpam į verdantį vandenį kišti. Kad gėlių kotus papjauti reikia, tai ir pati žinojau. Ypač kai dabar tie kotai būna padeginti. Čia jau prasideda floristikos mokslų "aukštoji matematika". Su tom matematikom nelabai sekėsi bičiuliautis.
...Krykštaujančius vaikus mamos sodina į automobilius. Turbūt bildina į darželius. Tų dabartinių darželinukų į mokyklas birbinti jau nebereikės: mokykla - per keliuką. Kaip šturmuojama mokyklos statyba, kartais ir poilsio dienomis, manau - "rugsėjo pirmą dieną su puokštėmis gėlių" kvartalo pirmokiukai jau keliaus į ją pėsti.
Kol mamos sodina darželinukus į automobilius, rūpestingas kaimynas automobilį atsivarė nuo statybvietės perstatyti saugiau. Jau dabar vyksta arši konkurencija dėl automobilių statymo vietų. Tai kas dėsis, kai pradės veikti mokykla?
Statybininkai jau miglinėja ant mokyklos stogo. Girdžiu ir "drėlinimo-trėlinimo" garsus. Matyt, dekoratyvines plokštes jau priplos ir iš tos pastato pusės, kurios pro langą nematau.
Nors šviečia saulė, bet dangus vėl purto duknas. Jos gerokai pakratytos. Nes tokios vienišos snaigelės gracingai pralinguoja. Pavasaris vis dar tebesikauna su žiema. Nors - valio - tikriausiai tik trumpam nutilus "drėlinimo-trėlinimo" garsams, girdžiu varnėnų tokias mielas trėles.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą