Gyvenimas pro langą: šunų kalėjimas

23-ioji istorija: šunų kalėjimas

Balandžio 21, antradienis.

Rytas, 7 val. Pasipylė žmonių su savo augintiniais ant pavadėlių. Maždaug tokiu laiku pasipildavo ir iki "koronės".

Psichologai vis bumbina į galvas - nors ir karantinas, "neiškriskit" iš įprastinio gyvenimo ritmo. "Neiškristi" svarbu ir šunims - tada koją pakelti, tada - savas dubenėlis, o jau paskui kuriam pas kurį šeimininką gyventi sekasi.

Nežinau dėl kokių priežasčių, bet šįryt pastebėjau, kad šunes įsiaudrinę lygiai taip pat, kaip ir kai kurie žmonės. Taigi, išdidžiai koją kilnoja auksinis retriveris, o kažkas vedžiojasi tokį mažiuką, tirtantį. O tie mažiukai tirtantys - pikčiurnos. Nežinau kodėl, bet pikčiurna puolė auksinį retriverį. Tas nepuolė atgal, dar bandė net uodegą vizginti. O tas pikčiurna vos pasaitėlio nenutraukė belodamas. Gal "koronė" skėlė per smegenis?

Nebeatsimenu, kokios veislės panašus į tą retriverį šuo buvo atsidūręs Petro Dabrišiaus "Žvėrinčiuje". Tupėjo už grotų. Nežinau, kada Petras jį išleisdavo pasibėgioti. Aš su tuo šunimi lyg ir susidraugavau, bet iš Dabrišiaus išgirsta istorija kliudė paprašyti su juo leisti pasivaikščioti.

O istorija buvo pakankamai pikantiška - tas baltutėlis šuo į Petro "Žvėrinčių" atkeliavo net iš Australijos. Ten jis buvo prisidirbęs - apkandžiojęs kažkokią bolonkę.

Pasodino į šunų kalėjimą pasitaisyti. Nežinau, kiek jis tenai "taisėsi", bet per tą laiką vėl kažko prisidirbo, ir šuns šeimininkei buvo pranešta ateiti atsisveikinti su augintiniu, nes nuosprendis - mirties bausmė.

Kai ji nuėjo pas tą šunį, atsisveikinti nepajėgė: jo akys buvo tokios...Šunų kalėjimo prievaizdų teiravosi, ar savo augintinį galėtų išgelbėti, išsiųsdama į kitą šalį? Turėjo vilčių, kad Lietuvoje tokį fainuolį, protinguolį tikrai kas nors priglaus. Vilniuje gyveno tos ponios giminaitis, kuris pažadėjo bandyti susitarti su P. Dabrišiumi.

Jis kažkurį laiką priglausdavo visus gyvūnus, kuriais norėdavo atsikratyti šeimininkai: ten tupėjo niekam nebereikalinga beždžionė, nes mergaitė, kuri tos beždžionės kažkada labai norėjo, užaugo, ištekėjo ir turėjo visai kitus "žaislus", nei toji padykėlė. Ten gyveno katinas, kurio šeimininkai iš pirmo aukšto persikraustė į dangoraižį. O jame katinui svaigo galva. Tad šeimininkai tą nuo aukščio svaigstantį katiną atvežė į nuolatinį "pirmą aukštą" "Žvėrinčiuje". Ir, - kas galėtų pagalvoti,- šis susidraugavo su gaidžiu. Taigi, dėl kalinio, kad priims, netruko sutarti.

Paskui Dabrišius pasakojo, kad to šuns transportavimas - lėktuvais, geležinkeliais, autobusais, ėdalas į kelionę, - iš Australijos iki Telšių atsiėjo 10 tūkst. dolerių... Kai jam pasakiau, kad tas šuo man tikras angelas atrodo, Petras, pažįstantis daugelio gyvūnų psichologiją, pareiškė: "Bolonkė bet kokį angelą iš kantrybės išvestų". Na, kaip tas pikčiurna tirtantis.

Kai paskutinį kartą lankiausi "Žvėrinčiuje", pasigedau to šuns pasakiškai gerom akim. Dabrišius sakė, kad "kalinį" auginti pasiėmė geri žmonės...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia