Gyvenimas pro langą: Tarp švenčių pasiklydus

163 - oji istorija, vasario 15, pirmadienis

Vakar daug kas vieni kitų klausinėjo: kokia šventė, kokia šventė? Mat, kabėjo valstybinės vėliavos. Atsakymo ieškojau, bet neradau. Nu, meilės Tėvynei šventė. Man jos visai nekliudė. Atvirkščiai - netgi papuošė baltai pilką peizažą.

O jau rytoj tai kaip ir privalu tas vėliavas kabinti - Vasario 16 - oji juk.

Įvairiomis progomis jau esu pasakojusi, kaip būtinai Vasario 16 - ąją eidavau savo paauglystės ir jaunystės draugės su gimtadieniu sveikinti. Kitų draugių gimtadienius kartais pamiršdavau. O Vasario 16 - ąją gimusiosios - niekada.

Ant draugės namų bufeto krašto visada būdavo paruoštas pasas. Atsidarom langus ir kuo garsiau staugiam - "Ant kalno mūrai". Ne kartą milicininkų sulaukėm. Bet - pasas ant bufeto krašto. Gimtadienis juk.

Nė karto neareštavo, po kaliuzes netampė. O mes džiūgaudome - šauniai dvigubą šventę atšventėm. Langus užvėrę tyliai tyliai dar ir "Sėk, sesute" kaip kokį himną sugiedodavom.  

Dabar toji draugė Vokietijoje gyvena. Mus rišusios paauglystės ir jaunystės gijos sutrūkinėjo. Kažin kaip ji savo gimtadienį švęs rytoj? Turbūt, prisimindama sovietinius...

O vienas jos gimtadienis, kaip ir rytoj, 1988 m. su Užgavėnėmis sutapo. Vyresnieji prisimena, kaip per televiziją įvairių dydžių ir lygių galvos saikdino nesiburti, nesišlaistyti. Įviriose kontorose ir įmonėse buvo sudaryti budinčiųjų grafikai - kad tik kas 80 - ųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių proga trispalvės neiškabintų...

Lygiai 18 val. iš darbo čiuožiau - anksčiau išeiti kaip ir nusikaltimas... - draugei gėlių pirkti. Gėlių parduotuvė tarsi iššluota. Ir atmosfera toje parduotuvėje pasirodė keista - stumdėsi kažkokios pakaušusios kelios moterys ir gėles apžiūrinėjo du visiškai blaivūs vyrukai.  

Parduotuvėje tebuvo keli susiraukšlėję narcizai. O kaip tik jų man labiausiai ir reikėjo. Per tos draugės gimtadienius į krištolinę vazą būdavo supilami gal du buteliai šampano ir pribarstoma narcizų žiedų. Ir toji "taurė" keliaudavo iš rankų į rankas aplink apvalų stalą. Pažeisdama ilgametes tradicijas įteikti narcizų nusipirkau kažkokį vazonėlį be jokių žiedų.

Išėjusi iš parduotuvės - į autobusų stotelę. Žiūriu, kad į ją atėjo vienas tų vyrukų, atseit, apžiūrinėjusių gėles. Nejauku pasidarė. Bet juk važiuoju į gimtadienį. Dėl visa ko susistabdžiau taksi. Sovietmečiu tai buvo aklai vištai grūdas pasitaikė...

O draugės namuose žmonių buvo kone dvigubai daugiau nei paprastai. Juk jau brendo Baltijos kelias. Dar neįvardintas, bet jau brendo.

Į gimtadienį įsiveržė ir būrys su Užgavėnių kaukėmis. Nes tuomet, kaip ir šiemet, Vasario 16 - oji sutapo su kaukių baliumi.

...Kažin, ar rytoj į duris belsis kaukėti kaimynų vaikai? Kai čia apsigyvenau, tai lyg ir tradicija... 

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia