Revoliucijų epochoje liaudis nuvertė aristokratiją, bet perėmė jos praktikas. Atminimo lentas dabar imta kabinti erdvėse, kurių sakralumas nebebuvo būtinas bruožas. Teisę nuspręsti, kas bus "įamžintas", prisiėmė liaudis. Prasidėjo ideologinė kova dėl "teisingų" simbolių "tinkamo" atminimo, tad lentos buvo ne tik įrengiamos - jas pradėta ir nukabinėti ar net naikinti.
Pripažįstant, kad atminimo lentos šiandien nebevaidina jokio sakralaus, bet išskirtinai informacinį vaidmenį, kai kuriose šalyse joms senokai rastas pakaitalas. Pagaminti kokybišką atminimo lentą ir padaryti tai menininkų pasiūlytų darbų atrankos tvarka (kas pas mus, regis, ne taip įprasta) kainuoja brangiai. Suvokiant tai, pavyzdžiui, Vokietijos miestuose gausi informacija apie pastatų, vietų, asmenybių svarbą jau senokai pateikiama kitokiomis formomis. Kad ir informaciniuose stenduose - vienodai apipavidalintuose visame mieste, suteikiančiuose daugiau galimybių pateikti ne tik tekstinę informaciją keliomis kalbomis, bet ir perteikti praeitį vaizdinėmis priemonėmis (planais, brėžiniais, nuotraukomis).
Klaipėdoje vis dar gyvuoja aristokratinė atminimo lentų kabinimo tradicija nebeturint pačios aristokratijos. O ir visuomenės informavimas per atminimo lentas vyksta taip, kad kartais pradedi galvoti, kokia nauda iš to, kad žmonės perskaitę dėl nežinojimo atsiradusius įrašus "atmins" tai, ko niekada nebuvo, nevyko arba vyko ne ten, kur apie tai rašoma. Klaipėdoje yra net du konkretūs tokie pavyzdžiai.
Senamiestyje yra tokia gatvė Grįžgatvis (normiškai, bet ne logiškai ji vadinama Grįžgatvio gatve). Pastatas Nr. 4 šioje gatvėje - tai 1851-1852 m. statyti buvę Senamiesčio berniukų mokyklos rūmai. 1895 m. šią mokyklą iškeldinus į kitas patalpas Tomo gatvėje, statinys atsilaisvino ir magistratas (tuometė miesto valdyba) nutarė jį parduoti. Namą įsigijo Sinagogos bendruomenė - vienintelė oficialiai veikusi, bet iš tiesų viena iš kelių Klaipėdos žydų bendruomenių. Pastate ji įrengė ne tik savo pačios, bet ir dar dviejų mokyklų patalpas.
Šiuo metu ant šio namo, priklausančio vienai bendrovei, sienos kabo dvi atminimo lentos: rabinui dr. Izaokui Riulfui (Isaak Rülfui), atidengta 2013 m. rugsėjo 25 d., ir sionistui Dovydui Volfsonui (David Wolffsohn), atidengta dalyvaujant Izraelio ambasadoriui 2016 m. balandžio 11 d. Šiose lentose teigiama, kad dr. Riulfas šiame name dirbo, o Volfsonas jame mokėsi.
ANTRAS PAVYZDYS. Lenta ant Liepų g. 3-iojo namo tvirtina, kad čia 1935-1939 m. gyveno žurnalistas Rudolfas Valsonokas, nors pastarasis su šiuo statiniu yra susijęs tik tiek, kad artimai bendravo su jo savininku - verslininku Nathanu Nafthaliu. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Klaipėdiečiai ir mieste viešintys svečiai iš tiesų nusipelno žinoti apie Klaipėdos sąsajas su šiom dviem pasaulinio masto asmenybėmis. Tačiau tas žinojimas, matyt, turėtų būti pagrįstas faktais.
Dr. Riulfas iš Klaipėdos išvyko 1898 m., taigi iš tiesų galėjo spėti padirbėti naujai įgytame pastate apie pusantrų metų. Bet Volfsonas šiame name tikrai nesimokė. Pirmasis Volfsono atvykimas į Klaipėdą, kai šis būsimasis sionizmo lyderis, o tuomet paauglys iš Kauno gubernijos iš tiesų buvo mokomas dr. Riulfo, paprastai datuojamas apie 1873 m. Sinagogos bendruomenė tuo metu net kojos nebuvo įkėlusi į sklypą Grįžgatvyje (tai padarė 1886 m.).
Kur konkrečiai Riulfas mokė Volfsoną - nežinoma. Vėliau Volfsonas į Klaipėdą grįžo, dirbo medienos versle, galiausiai 1884 m. išvyko į Papenburgą, o po kelerių metų apsigyveno Kelne. Bet kokiu atveju "klaipėdietiškasis" epizodas Volfsono gyvenime vyko anksčiau nei Sinagogos bendruomenė įsigijo buvusią mokyklą Grįžgatvyje.
Kitas pavyzdys - 2016 m. vasarą ant pastato Liepų g. 3 pakabinta atminimo lenta, kurioje teigiama, kad šiame name 1935-1939 m. gyveno žurnalistas Rudolfas Valsonokas. Jis Klaipėdoje tarpukariu iš tiesų gyveno - remiantis to meto adresų ir telefonų knygomis, tai nesunku nustatyti. 1929 m. jisai nuomojosi butą name I. Kanto g. 8, 1931 ir 1934 m. - name Aleksandro g. 11, 1935, 1937-1939 m. - name Prezidento Smetonos al. 27.
Pirmojo namo adresas šiandien I. Kanto g. 14. Du kiti adresai nurodo tą patį pastatą, kurio adresas šiandien - Liepų g. 28. Namo numeriai ir gatvių pavadinimai skiriasi todėl, kad 1934-1935 m. jie buvo keičiami: pernumeruoti visi pastatai buvusiose Aleksandro ir Pailgintoje Aleksandro (Otto Böttcherio) gatvėse, kurios buvo sujungtos į vieną Prezidento Smetonos alėją. Šiandieninis Liepų g. 28 - tai blokuotas namas, po pastatų pernumeravimo 1935 m. įgijęs du numerius: 25 ir 27.Šiame name Valsonokas gyveno ne nuo 1935 m., bet vėliausiai nuo 1931 m. Na, o su pastatu Liepų g. 3 Valsonokas susijęs tik tiek, kad artimai bendravo su pastarojo namo savininku - verslininku Nathanu Nafthaliu. Kad Valsonokas būtų pas Nafthalį gyvenęs - duomenų nėra...
Pritvirtinant atminimo lentą Valsonokui ant klaidingo namo, regis, suklysta interpretuojant gerai žinomą Martyno Gelžinio Klaipėdos planą, kuris rodo dar senąją dabartinės Liepų g. pastatų numeraciją ir skaičiumi 27 išties žymi dabartinį pastatą Nr. 3. Tačiau turėtina omeny, kad šis pirmasis lietuvių kalba paskelbtas detalusis miesto planas buvo išleistas 1934 m., prieš pat rugpjūtį Klaipėdoje pirmąkart surengtą masinę Jūros dieną, o gatvės pavadinimas pakeistas liepos pabaigoje. Tad spaudai jau visiškai parengtame plane Prezidento Smetonos alėjos pavadinimą teko įrašyti ranka. Dviejų į Prezidento Smetonos alėją sujungtų gatvių namų numeracija pakeista 1935 m. vasarį.
Šiedu pavyzdžiai neturėtų sudaryti klaidingo įspūdžio, jog problemų Klaipėdoje esama tik tuose įrašuose, kurie susiję su mieste gyvenusiais žydais. Iš tiesų ir informacija apie žymius Klaipėdos krikščionis pateikiama ne ką mažiau problemiškai: įrašuose atminimo lentose iškraipytos pavardės, prirašyta nebūtų faktų.
Papildyti ar pakeisti informaciją stende gerokai lengviau nei ištaisyti atminimo lentą. Gal metas pamąstyti, kaip keisti visuomenės informavimą apie "žymius žmones" Klaipėdoje iš esmės, kad tokių klaidų ateityje būtų išvengta?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą