Prie tokios sistemos, autobusų parko veterano Gintauto Jono Mockevičiaus prisiminimais, pas mus pereita maždaug 1969-aisias.
Aparatai, pasak jo, būdavo dviejų rūšių: vienas su permatomu langeliu, kuriame matydavosi įmestos monetos, prie vairuotojo ir kitoks autobuso gale, į kurį įmetus monetas keleiviui reikėdavo pasukti rankeną; tada aparatas iškišdavo nuplėšiamą bilietą.
Sumąstyta buvo pažangiai, tačiau konstruktoriai nepagalvojo apie tarybinių žmonių išradingumą. Nors galinis aparatas buvo tiems laikams modernus, įvertindavo įmesto metalo gabaliuko svorį, bet ko jam nepaduosi, - gana greitai keleiviai suprato, jog jį galima "pamaitinti" atitinkamai sukalibruotų parametrų poveržlėmis, už kurias tasai nesiginčydamas iškišdavo bilietą. O pramoniniame Klaipėdos mieste poveržlių trūkumo nebuvo.
Po pamainos autobusų parke suberdavo surinktą metalą į dar "protingesnį" aparatą, kuris išbrokuodavo poveržles, kad monetų maišus pagal svorį jau būtų galima inkasuoti banke (1, 2, 3, 5 kapeikų nominalo monetos atitinkamai tiek gramų ir svėrė).
Kai kurie vairuotojai, to paties G. J. Mockevičiaus prisiminimais, pietų metu pavalgę dar rasdavo laiko specialiai pasigamintu prietaisu iš kasos išsikrapštyti monetų. Vienu žodžiu, pinigai pro šalį byrėjo kiekviename žingsnyje. Kito, vilniečio, transportininko memuaruose rašoma, jog skirtumas tarp nuplėštų bilietų ir surinktų pinigų siekė 30-40 proc., - aišku, į kurią pusę. Matyt, panašiai būdavo ir Klaipėdoje. Net ir socialistinei ekonomikai to jau buvo per daug.
"Krokodilas" - pažangos variklis
Apie būsimą "velionį" pagal gražų paprotį dera kalbėti gražius žodžius. O mūsų "krokodilas" gražių žodžių tikrai vertas. Jis Klaipėdoje, G. J. Mockevičiaus atsiminimais, čia aprašytus kasos aparatus pakeitė maždaug 1972-aisiais. Skirtingai nei buvę kasos aparatai, kurie tiesiog gundė sukčiauti visus tos sistemos dalyvius, "krokodilas" negriovė bendruomenės moralės, negadino papročių. Kartu su prekyboje tuo metu A. Lichtinšaino įvesta savitarnos sistema jis prisidėjo prie oraus ir sąžiningo klaipėdiečio - kokiais mes dabar visi jau esame - ugdymo.
Antrasis komposterio sugrįžimas
Perėjus prie rinkos ekonomikos, apie dešimtmetį Klaipėdos viešajame transporte veikė kelios atskiros bilietų sistemos. UAB Klaipėdos autobusų parkas tradiciškai išlaikė mechaninius komposterius ir įprastinius "talonus", o privatūs vežėjai turėjo konduktores, kurios už grynuosius pinigus salone parduodavo nuplėšiamą bilietą.
Keleiviui tai reiškė, kad, kioske nusipirkęs Autobusų parko taloną, jis negalėjo juo atsiskaityti už kelionę važiuodamas kito vežėjo autobusu. Siekdama įvesti civilizaciją į viešojo transporto sritį, Klaipėdos savivaldybė įsteigė mūsų įmonę ir pavedė jai, greta kitų funkcijų, sugrąžinti vieną popierinį bilietą.
2003-iųjų vasarą VšĮ "Klaipėdos keleivinis transportas" iš Kauno kolegų įsigijo ir sumontavo trūkstamus "krokodilus", atspausdino visuose miesto autobusuose galiojančius vienkartinius ir terminuotuosius popierinius bilietus.
2007-aisiais pirmieji Lietuvoje įvedėme elektroninius terminuotuosius bilietus. Po trejų metų atsirado ir elektroniniai vienkartiniai. Tačiau mechaniniu komposteriu žymimus popierinius vienkartinius bilietus išlaikėme iki šiol.
Sukčiauti irgi buvo įmanoma
Deja, mechaninis komposteris, nors ir turėjo daug privalumų, taip pat leisdavo nesąžiningiems keleiviams sukčiauti. Dabar, "krokodilų" nebelikus, galima paminėti keletą tokių sukčiavimo būdų nesibaiminant, jog tai bus panaudota kaip instrukcija.
Populiariausias ir lengviausiai įgyvendinamas sukčiavimo būdas buvo lyginimas. Perforuotas bilietas būdavo atsargiai išlyginamas, sudrėkinamas ir stipriai spaudžiant lyginamas karštu lygintuvu. Popieriaus plaušeliai taip daugiau ar mažiau vėl sukibdavo ir tokį "renovuotą" bilietą būdavo galima daug nerizikuojant vėl kišti į komposterį.
Rimtesni sukčiai vežiodavosi "albumus" - panaudotų bilietų rinkinį. Įlipę jie komposteryje pažymėdavo popieriaus skiautę, kad matytų skylučių išsidėstymą, ir kontrolei iš savo rinkinio pateikdavo kaip tik tokį. Dar kiti vežiodavosi savadarbį komposterį, kuriuo pagal pažymėtą skiautę prireikus čia pat išbadydavo skylutes. Ydingai senosios ir naujosios technologijos buvo naudojamos darant bilietų kopijas ant paprasto popieriaus.
Dabar matysime visas keliones
Gal net didesnis mechaninio komposterio trūkumas buvo tas, jog mes savo informacinėje sistemoje nematėme, kokioje stotelėje kokiu laiku kokiame autobuse juo bilietas pažymėtas. Norint mums pagal keleivių poreikius tiksliai nugludinti maršrutų grafikus, tikslus kelionių vaizdas yra būtinas. Ir tie 5-6 milijonai žymėjimų, kuriuos per metus mes papildomai dabar jau matysime pagal popierinių QR kodo bilietų glaudimus prie oranžinio komposterio, mums padės matyti tikrai išsamų kelionių vaizdą.
Kultūros dalis, verta saugoti
Neketiname nebereikalingų raudonų ir geltonų "krokodilų" atiduoti į metalo laužą. Vieną kitą, tikimės, sutiks priglausti Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Likusieji keli šimtai galbūt sudomins talentinguosius Klaipėdos skulptorius, metalo plastikus, įkvėps juos dekoratyviai ir prasmingai kompozicijai miesto erdvėje. Kad ir kaip ten būtų, tie komposteriai milijonus kartų yra liesti šiltomis klaipėdiečių rankomis, sąžiningai - pagal savo galimybes - dirbo miestui, todėl yra verti pagarbaus prisiminimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą