„Jau po dviejų kelionės dienų paaiškėja, kas gali laive dirbti, o kas ne“

„Suvokimą apie jūrą turime, švelniai tariant, labai menką“, – sako Klaipėdos universiteto burlaivio „Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras, jau keturioliktą sezoną draugaujantis su šiuo laivu. Iš aviacijos į jūrinius vandenis atvilioto kupiškėno hobis peraugo į darbą, o tai prasti reikalai, kaip sako pats kapitonas. Po jo vadovaujamo laivo burėmis gimsta nauji jūrininkai arba... negimsta, nes vos užlipę ant denio ima balti ir supranta, jog jūra toli gražu ne kiekvienam. Būtent apie jūrą, uostą ir dar daugiau burlaivio denyje galės sužinoti ir pradedamų rengti pažintinių išvykų dalyviai.

Iš Olandijos į Klaipėdos uostą burlaivis „Brabander“ buvo parplukdytas kone prieš 14 metų ir tapo Klaipėdos universiteto (KU) laivyno dalimi. Universitetas turi tris laivus, kuriais vykdomos mokslinės bei mokymo misijos.

Paklaustas, kuo išskirtinis šis laivas, jo kapitonas pabrėžia, jog tai vienintelis Lietuvoje tradicinis burlaivis.

„Ne istorinis, o tradicinis. Gafelinė, marselinė škuna, dvistiebis ir vienintelis, kuris gali jūroje plaukioti. Ką girdime visi – „Meridianą“, bet, deja, tai jau ne laivas. O čia tikras laivas, statytas specialiai mokymui, ką jau išbandėme su Lietuvos aukštąja jūreivystės mokykla (LAJM). Džiugu, kad po gana daug metų pavyko laivą pritaikyt pagal tiesioginę paskirtį“, – sako kapitonas.

Pajunta jūros skonį

Po šio laivo burėmis jaunuoliai pajunta pirmąjį darbo jūroje skonį, tampa jūrininkais arba... netampa. V.Vizbaras sako jau po dviejų kelionės dienų paaiškėja, kas gali laive dirbti, o kas ne. Net ir keliaujant iki artimiausio Liepojos uosto pasitaiko jaunuolių, kurie grįžti renkasi autobusu.

„Jei žmogus „numiršta“ nuo jūrligės dar uoste neišplaukus... Yra žmonių, kurie įlipa į laivą, jis pririštas prie krantinės, išbąla, tuoj bus kaput...“, – pasakoja iš Kupiškio kilęs kapitonas.

Anot jo, didžioji dalis laivų kapitonų yra kilę iš toli nuo jūros esančių miestų – Biržų, Pasvalio ir pan. Tuo metu, kai klaipėdiečiai atėjus savaitgaliui lekia toliau nuo jūros, kitų miestų gyventojai lekia prie Baltijos. Taip ir gimsta meilė jūrai iš tolybių. Studijuoti jūrinių mokslų studentai atvyksta iš įvairiausių šalies miestų.

Jis džiaugiasi, jog LAJM vadovas V. Stankevičius, pats buvęs kapitonas, giliai supranta, kas yra buvimas jūrininku. Vien teorijos tam nepakanka.

„Jis puikiai supranta, kad negalima penkerius metus ar ketverius leisti valstybės pinigų, o paskui paaiškėja, kad tas žmogus jūroje apskritai negali dirbti, – teigia V.Vizbaras, pabrėždamas, jog išgyventi jūroje, anot jo, vien žinių nepakanka.

– Knygos gerai, knygos yra žinios. Yra labai geras posakis – į jūrą išplaukti reikia kapitono pažymėjimo, o kad grįžtum – reikia žinių. Jūroje nėra nei palauk, nei pabūk, nei atsiprašau. Atėjo banga, tėškė tave, apsižioplinai ir gavai. Nei atsiprašau, nei palauk. Taip gali būti tūkstantį kartų iš eilės, ir turi tai išgyventi“.

Kapitonas praktikantams kaskart pateikia paprastą pavyzdį, pabrėždamas, koks vanduo gali būti negailestingas. Tai parodė ir pastarųjų metų tragiški įvykiai, kuomet žuvo buriuotojai, nedėvėję liemenių.

„Kursantams aiškinu paprastą dalyką: žmogus į kalnus gali be jokių deguonies aparatų keturis kilometrus lipti drąsiai, gali kvėpuoti, o po vandeniu negali gyventi nė pusę milimetro. Žmogus gali šaukšte prigert, čia ne šiaip posakis, realybė tokia. Pas mus amžinai būna tokių, kai kas nors nutinka jūroje – va, čia mūsų gelbėjimo tarnybos blogai dirba. Visi dirba savo darbą, bet tas kuris pradėjo skęsti, pirmiausia nepadarė savo darbo“, – sako dešimtmečius patirties jūroje sukaupęs V. Vizbaras.

Pažintį su jūra vyras daug metų gilino buriuodamas jachtose, o kad valdytų burlaivį „Brabander“, žinių teko papildomai semtis Gdynėje ir Klaipėdoje veikiančioje jūreivystės mokykloje.

Gyvenimas taip sudėliojo, jog hobis tapo darbu. V.Vizbaras tai vadina pačiu blogiausiu atveju ir sako netikėti tais, kurie tvirtina, jog hobis turi sutapti su darbu.

„Čia tikrai nėra tiesos. Aš iš aviacijos atėjau į buriavimą, o buriuodamas užsiiminėju aviacija. Buvau Panevėžio aeroklubo inžinierius šešerius metus, skraidžiau su lėktuvais, sklandytuvais.

Aviacijoj žiemą labai nėra ką veikt, lakūnai prisigalvoja gamybų. Vienas draugas pasidarė tokį katamaraną kokiais 1982 metais. Žiū, plaukia tokioj baloj, iš brezento burės. Kaip lakūnas meteorologiją nutuoki, vėjus. Užsiiminėjau nuo vaikystės aviamodeliukais. Mano rankos nuobliuotos, nupjaustytos.

Galvoju: aha, galiu geresnį pasidaryt. Ir padariau per žiemą. Tapau septyniskart čempionu su tuo savo laiveliu Rubikių regatoj (Joninių), kuri šiemet jau 36 kartą vyko, – apie užgimusią meilę laivams pasakojo V.Vizbaras.

– Taip po truputį apie 1990 metus toks kolūkis „nusibirbė“, liko jachta be priežiūros, nusipirkau, sukišau tiek, kad turbūt namą galėjau pasistatyti. Šeimoje augo trys sūnūs, jie jachtoj išmoko, kas yra gyvenimas. Su žmona išsiskyrėm dėl tų reikalų... Aišku, kad per daug plaukiau...

Dabar, kai giminė suvažiuoja, panašu, kad ta jachta, be tų blogų savybių, turėjo ir gerų, nes bernams charakterį išugdė. Dabar jie verslininkai, mokslininkai, labai gerai tvarkosi, viskas gerai. Kas, kas, o jūra išugdo charakterį!“

Trys V. Vizbaro sūnūs yra įsteigę lazerių įmonę „Brolis Semiconductors“, kurios atidaryme dalyvavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Medienos versle besisukanti dukra Ingrida yra pelniusi metų knygos vaikams apdovanojimą už leidinį „Karžygiuko istorija“.

KU nuotr./Burlaivis „Brabander“

Supažindins su jūra

Šią vasarą burlaiviu „Brabander“ pasiplaukioti po uostą galės ir klaipėdiečiai bei miesto svečiai. Planuojama, jog išvykos vyks ne tik po marias, bet ir į jūrą, o ateityje galbūt ir į netolimus uostus – Liepoją ar Gdanską. Tikimasi, jog tokios išvykos padės giliau pažinti jūrą, apie kurią, V.Vizbaras sako, žinių tautiečiai turi, švelniai tariant, labai menkų.

„Tie klaipėdiečiai, kurie neturi savo laivelių, jie visiškai nežino, kaip atrodo Klaipėdos uostas. Aš tą sakau labai atsakingai, nes kad suprastum, kas yra uostas, reikia uostą matyti iš vandens. Mes gi neturime jokio pramoginio katerio, kaip kokiam Roterdame ar Kylyje, kur nusiperki bilietą ir vyksti į ekskursiją po uostą, kad pamatytum, kas per dalykas uostas. Visi kalba – uostas, uostas. O kas jis toks?

Žmonės praplaukę išilgai krantinių pradeda suprasti, kas per mechanizmas, kas per dalykas tas uostas. Nes nuo kranto uostas – tvora, ant kurios parašyta, kad įvažiuoti ir įeiti griežtai draudžiama. Tai visas supratimas.

Klaipėdoje vienintelis priėjimas prie vandens – kruizinių laivų terminale, kur „Berniukas ir šuniukas“ (skulptūra - red.). Daugiau nėra. Keltu kai keliatės, nematote uosto, tik skersai, vienas du - ir kitoje pusėje. Tai kiek esame plaukę kartų, tiesiog negaliu atsistebėti... Klaipėdiečiai spokso ir stebisi: „Oho.“

Kitas dalykas, žmonės Lietuvoje apie jūrą suvokimą turi, švelniai tariant, labai menką. Kuo toliau nuo jūros, tuo jis menkesnis. Ties maždaug kokiu Kryžkalniu riba, kur jūra, suvokiama kaip pliažas“, – mano V.Vizbaras, galintis daug pasakoti apie jūrą, burlaivius ir jachtas.

Įspūdį, sako, palieka, kai papasakoji žmonėms, jog atplaukus konteinervežiui prireikia pusantro šimto vilkikų, kad išvežiotų konteinerius, ar pavyzdys, jog laive telpa dešimt ešelonų.

Kelionės po Kuršių marias ir Baltiją vyks pagal tam tikrą grafiką, kuris bus skelbiamas Klaipėdos universiteto socialiniuose tinkluose. Į plaukimus būtina užsiregistruoti. Tiesa, po Kuršių marias plaukiojantis gražuolis plukdys neiškėlęs burių, nes to uoste daryti nevalia.

„Uoste negalime užsiimti, kuo užsiimame jūroje. Negalime kelti burių, jos ne butaforinės, o tikros. Šitai burei, kuri virš mūsų galvų, pakelti reikia dešimties žmonių. Toli gražu ne visi keliautojai nori dalyvauti toje procedūroje, nes jei visi imtumėmės kelti tą burę, gautumėm po kibirą vandens ant galvos, kadangi burė prilyta.

Matote, kokie rąstai, rangauto dalys. Čia nėra lengvas darbas, kaip nedidelėj pramoginėj jachtoj, kur viena ranka galima kažką atleisti, kažką patempti. Čia nieko neišeina“, – pasakoja kapitonas.

Šis burlaivis Klaipėdą atstovauja papuošdamas kitose šalyse vykstančias jūrines šventes. Tai, kaip sako V.Vizbaras, yra pagrindinė duona. Šią vasarą visus planus sujaukė koronavirusas. Švedija jūrinio kelio laivams vis dar neatvėrė. Daugelis šalių šventes, kuriose planuota sudalyvauti, atšaukė, tad planai kol kas migloti ir kelionės svetur veikiausiai vyks ekspromtu.