Kaip klaipėdiečiai gaudė banginius

Kaip klaipėdiečiai gaudė banginius

Apie kiekvieno jūrininko gyvenimą galima parašyti knygą. Jų pasakojimai yra gyvoji mūsų istorija. Klaipėdietis Vladimiras Petrovas yra laivuose jau seniai išnykusių radistų atstovas. Jam pasisekė - daugiau kaip 40 metų plaukė į jūrą, dirbo 35 laivuose eidamas būtent šias pareigas ir nebuvo išmestas kaip atgyvena.

Ko tik nebuvo šio klaipėdiečio jūriniame gyvenime - gaudė ne tik silkes, bet ir banginius. Kiek žiaurių štormų pergyventa, jis jau nesuskaičiuoja. V. Petrovui teko triskart duoti SOS signalą, pirmąjį - be leidimo. Jis puikiai prisimena ir tuos laikus, kai dabar merdinti bendrovė "Lietuvos jūrų laivininkystė" turėjo 36 laivus.

Laivai be tualetų

81-erių V. Petrovas, kurio protėviai buvo ukrainiečiai, gimė 1934 m. Staliningrade (dabar Volgogradas). 1950 m. įstojo į Astrachanės jūreivystės mokyklą, 1952-aisiais ją baigė, įgijo radisto specialybę ir buvo paskirtas dirbti į Murmanską. Pirmasis jo laivas - burlaivis "Trud", tokio paties tipo kaip klaipėdiečių "Meridianas".

1953-iųjų lapkritį V. Petrovas savo noru atvyko į Klaipėdą, nes čia jau gyveno jo mama su patėviu, dirbusiu direktoriaus pavaduotoju "Baltijos" laivų statykloje. Įsidarbino Silkių žvejybos valdyboje, kurios pirmasis viršininkas buvo Aleksandras Popovas. Pirmasis radisto laivas persikrausčius į Lietuvą - plaukiojančioji bazė "Novaja zemlia" ("Naujoji žemė").

Po kurio laiko silkių valdyba buvo skambiai pavadinta Ekspedicine silkių žvejybos baze, nors vykdė tas pačias funkcijas. Jos vidutiniai žvejybos traleriai Šiaurės Atlante gaudė silkes, plaukiojančiosios bazės priimdavo iš jų žuvis ir pargabendavo į Klaipėdą. Žvejybos laivo įgulą sudarė 24 žmonės. Reisai trukdavo 4,5 mėnesio. Grįžus į savąjį uostą būdavo atliekamas trumpas remontas ir vėl plaukiama gaudyti silkių. Jūreiviai sakydavo: "Žuvys - šaliai, pinigai - žmonai, o pats nosimi į bangą."

Žuvies pramonė Klaipėdoje atsirado dalį jos perkėlus iš Kaliningrado. Kaliningradiečiai atidavė kelis vidutinius žvejybos tralerius. Paskui pradėta gauti ir didesnių laivų, organizacija plėtėsi ir tapo gana stambi. Septintajame dešimtmetyje atsirado ir plaukiojančiosios bazės. Viena pirmųjų buvo "Novaja zemlia", paskui pasirodė nacionalinės - "Marytė Melnikaitė", "Julija Žemaitė", "Petras Cvirka", dar vėliau - "Primorskas". Paskutinė gautoji plaukiojančioji bazė buvo "Tarybų Lietuva". Visos jos buvo statomos Lenkijoje ir buvo garinės, jų kuras tada buvo anglys.

Plaukiojančiosiose bazėse dirbdavo ir po 100 žuvies apdorotojų, netrūkdavo ir moterų. Tačiau šie laivai nebuvo pritaikytos tokiam kiekiui žmonių. Gultai jiems būdavo įrengiami triumuose, nebūdavo net tualetų, tad laivo priekyje iš rąstų kaip kaime buvo suręsti tualetai - vienas vyrams, kitas moterims.

Pasak pokalbininko, Lietuvai sovietų valdžia iš pradžių nedavė dyzelinių laivų. Kur kas vėliau Klaipėdoje atsirado tokie dideli laivai kaip "Tarybinė Arktika", "Žvejo šlovė", "Kovinė šlovė".

Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas".

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder