Atominė klaida: Ar „žaliasis smegenų plovimas“ Europoje artėja prie pabaigos

Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pripažinimas, kad branduolinės energetikos atsisakymas buvo „strateginė klaida“, žymi naujos, bet kartu ir skausmingos eros pradžią.

Geopolitinis peilis po kaklu: kodėl Iranas pakeitė žaidimo taisykles?

Karas Artimuosiuose Rytuose, įsiplieskęs vos prieš kelias savaites, tapo tuo katalizatoriumi, kuris privertė politikus nusiimti rožinius akinius.

Hormūzo sąsiauris – siauras vandens ruožas, per kurį praeina penktadalis pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) – virto geopolitiniu smaugliu. Europai, kuri po Rusijos invazijos į Ukrainą bandė rasti prieglobstį Artimųjų Rytų dujose, tai tapo mirtinu smūgiu.

Ursula von der Leyen Paryžiuje vykusiame Branduolinės energetikos viršūnių susitikime tiesiai šviesiai pareiškė: „Mes esame struktūriškai nepalankioje padėtyje“. 

Šis teiginys nėra tik sausa frazė. Tai pripažinimas, kad Europa, sunaikinusi savo bazinę branduolinę generaciją, tapo priklausoma nuo brangių, nestabilių ir politiškai rizikingų importo šaltinių. 

Kai 1990 metais trečdalis Europos elektros buvo gaminama atomo pagalba, šiandien šis skaičius tesiekia 15 proc. 

Šis skirtumas buvo užpildytas vėju ir saule, tačiau krizės akivaizdoje paaiškėjo, kad vėjas pučia ne visada, o saulė naktį nešviečia.

Vokietijos „Energiewende“ fiasko: ideologija prieš technologiją

Vienas ryškiausių šios „strateginės klaidos“ pavyzdžių – Vokietija. 

Energetikos ekonomistas Vidmantas Jankauskas pabrėžia, kad būtent vokiečių sprendimas uždaryti paskutines veikiančias atomines elektrines (AE) buvo aukščiausio lygio politinė trumparegystė. 

© Energetikos ekonomistas Vidmantas Jankauskas

Užuot išsaugoję saugius ir CO2 neišmetančius šaltinius, vokiečiai pasidavė Žaliųjų partijos spaudimui.

Rezultatas? Šiandien Vokietija, didžiausia Europos ekonomika, yra priversta importuoti branduolinę energiją iš Prancūzijos ir deginti anglis, kad išvengtų tinklo kolapso. 

„Tai žiauri klaida, kurią padarė ideologija, o ne mokslas“, – sako V. Jankauskas. 

Anot jo, energijos poreikiai dėl dirbtinio intelekto plėtros ir milžiniškų duomenų centrų auga fantastiniais tempais. Saulės ir vėjo jėgainės, nors ir naudingos, negali užtikrinti tolygaus tiekimo, kurio reikia moderniai pramonei.

Lietuvos paradoksai: Kruonio lobynas ir „Ignitis“ klystkeliai

Lietuvos situacija šiame kontekste atrodo dar paradoksaliau. Mes buvome elito klubo nariai, turėjome Ignalinos AE, tačiau dėl abejotinų derybų stojant į ES jos atsisakėme. 

Seimo narys Artūras Skardžius negaili kritikos tuometiniams derybininkams: „Mes savo valia atsisakėme jėgainės, kuri atitiko visus saugumo reikalavimus, nes derybininkai tiesiog neturėjo stuburo“.

© Artūras Skardžius

Šiandien Lietuva investuoja milijardus į vėjo parkus Baltijos jūroje, kurių statybose klimpsta „Ignitis grupė“.

Tuo tarpu mokslininkai, tokie kaip docentas Jonas Vanagas, klausia – kodėl mes pamirštame tai, ką jau turime? 

Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (HAE) buvo projektuota su 8 blokais, tačiau dabar veikia tik dalis jų. „Mes turime infrastruktūrą energijai balansuoti, bet ji neišnaudojama dėl galimų privačių interesų, stumiančių brangias baterijas“, – pastebi mokslininkas.

Mažieji moduliniai reaktoriai (MMR) – energetinis renesansas

Ateities energetikos vizija nebėra milžiniški Černobylio tipo monstrai. Pasaulis kalba apie MMR – mažuosius modulinius reaktorius. Tai saugūs, konteinerinio tipo įrenginiai, kurių technologija atkeliavo iš karinio jūrų laivyno.

Saugumas: Šie reaktoriai suprojektuoti taip, kad įvykus bet kokiam sutrikimui jie automatiškai užgestų be žmogaus įsikišimo.

Atstumas: Sanitarinė zona siekia vos kelis šimtus metrų, todėl jie gali stovėti tiesiog pramonės rajonuose.

Ekonomika: Jie gali gaminti ne tik elektrą, bet ir šilumą miestams, pavyzdžiui, kaip tai planuoja daryti suomiai Helsinkyje.

Realūs darbai vis dar skęsta biurokratijos liūne

Estija ir Lenkija jau pasiraitojo rankoves. Estai statys reaktorių Narvos regione, lenkai planuoja ištisą tinklą. 

O Lietuva? Nors pasirašytas memorandumas su JAV ir Lenkijos kompanijomis, realūs darbai vis dar skęsta biurokratijos ir studijų pirkimo liūne.

Mokslas prieš politinį „smegenų plovimą“

Technologijos mokslų daktaras Jonas Vanagas pabrėžia, kad teorija negailestinga: mažiausiai 25–30 proc. šalies energijos turi būti generuojama iš pastovių šaltinių. 

© Jonas Vanagas

Jei šio pamato nėra, tinklas tampa pažeidžiamas „kaskadiniams atsijungimams“, kurie pernai suparalyžiavo Ispaniją ir Portugaliją.

Lietuvos politikai dažnai užsako strategijas iš užsienio konsultantų, ignoruodami savo šalies mokslininkus iš VILNIUS TECH ar KTU. 

Tai sukuria situaciją, kai strategijos rašomos tam, kad būtų patogios lobistams, o ne vartotojams. „Žaliasis kursas yra puikus tikslas, bet jis neturi tapti religija, kuri draudžia racionalų mąstymą“, – teigia ekspertai.

Išvada: ar suspėsime į nuvažiuojantį traukinį?

Europa grįžta prie atomo ne iš meilės jam, o iš būtinybės išgyventi. Karas Artimuosiuose Rytuose tapo skaudžiu priminimu, kad energetinis nepriklausomumas yra iliuzija, jei tavo „žalia“ energija priklauso nuo to, ar kitoje pasaulio pusėje nebuvo užblokuotas sąsiauris.

Lietuva turi istorinį šansą. Mes turime inžinerinę patirtį, turime tinklus ir turime Kruonio HAE balansavimo galybę. 

Belieka atsisakyti „žaliojo smegenų plovimo“ dogmų ir pripažinti, kad moderni, saugi branduolinė energetika yra ne praeities šešėlis, o ateities pamatas. 

Jei delsime dar dešimtmetį, vėl pirksime technologijas iš kaimynų estų ar lenkų, mokėdami dvigubą kainą už savo pačių neryžtingumą.

Šaltinis: Parengta pagal Arvydo Praninsko analizę / valstietis.lt