Tačiau paveldosaugininkai tvirtina, kad "verslas turi žinoti, ką įsigyja", o Klaipėda paveldo atžvilgiu esą nėra išskirtinė Lietuvoje.
Investuos ten, kur jau gyvenama
Architektas urbanistas Mindaugas Pakalnis (šiuo metu - vyriausiasis Vilniaus miesto architektas) kaip UAB "Sweco Lietuva" atstovas dalyvavo rengiant Klaipėdos miesto plėtros prioritetinių zonų schemą, kurią turėtų tvirtinti miesto Taryba. Jo manymu, pagrindinė Klaipėdos problema yra miesto "nukraujavimas" - jauni žmonės, gaunantys didesnes pajamas, auginantys vaikus, migruoja į priemiestinę zoną.
"Miesto gyvybingumas priklauso nuo to, ar jo centras yra gyvas, ar jame vyksta socialinė veikla, ar jis traukia žmones, ar, priešingai, vakare ištuštėja, nes žmonės, išsiskirstę po namus, kiekvienas sėdi savo sodelyje. Į kavines neinama, iškyla buitinio alkoholizmo problema. Šioje srityje Klaipėda turi akivaizdžią problemą, todėl visais įmanomais būdais reikia skatinti investicijų grąžinimą į centrą", - mano M. Pakalnis.
Jis pabrėžia, kad lietuviams individualių namų segmento trūko, tad žmonių noras turėti savo žemės plotelį ir individualią erdvę yra natūralus. Tačiau tai esą galima padaryti ir pačiame mieste kuriant gana individualizuotą erdvę turintį būstą, t. y. įrengiant atskirą kiemelį, įėjimą.
Danai, olandai turi nemažai municipalinio būsto, skirto jauniems žmonėms. Tokiu būdu jie privilioja juos atgal į miestą. Jiems sudaromos sąlygos auginti vaikus, arčiau statomi darželiai ir kt.
"Manau, reikalingas kompleksinis požiūris. Klaipėda pasirengė kompleksinę schemą, kurios dėka bus bandoma nukreipti investicijas į miestui labiausiai reikalingas teritorijas, ir į tai turėtų būti orientuojama tiek mokesčių, tiek investicijų politika", - kalbėjo M. Pakalnis.
Siūlomos prioritetinės zonos - senamiestis ir naujamiestis bei besiformuojantis naujasis miesto komercinis centras - t. y. teritorijos prie "Švyturio" arenos, pramogų ir prekybos centro "Akropolis". Tačiau didžiausia klaipėdiečių dalis gyvena pietinėje miesto dalyje. Tad, V. Pakalnio manymu, centrines miesto funkcijas vis dėlto reikėtų priartinti arčiau tų gyventojų.
Taip pat esą reikia ieškoti būdų, kaip atverti pagrindinius miesto centrus vandens link. M. Pakalnio manymu, miesto centrinės dalies integravimas ir sujungimas per Kuršių marias su Smiltyne, padidinus jos patrauklumą, turėtų būti pagrindinė kryptis.
Svarbu yra ir Danės upės pakrantės, kuriose yra daug pramonės įmonių, kurių kai kurios jau neveikia. Toje vietoje esą reikėtų sudaryti sąlygas atsirasti būstui, paslaugoms, tai būtų viena iš esminių galimybių pabandyti sugrąžinti investicijas, o kartu ir jaunus žmones į miestą.
Klaipėdos miesto tarybos Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininko Simono Gentvilo teigimu, senamiesčiui numatoma teikti žymų prioritetą, kartu - ir nuolaidas teritorijų vystytojams.
"Gyventojai turi likti miesto centre, ten, kur jau yra nutiesti šaligatviai, keliai, kur yra gatvių stulpai, mokyklos. Visas investicijas turime koncentruoti ten, kur jau gyvenama", - sakė S. Gentvilas.
Turi padėti verslui
"Galima džiaugtis, kad miestas vis dėlto ėmėsi iniciatyvos ir jau nustato pirmenybines vystymosi zonas, kuriose prie infrastruktūros kūrimo žada pats prisidėti. Verslui pirmiausia ir reikia, kad miestas sukurtų aplinką, kurioje jam būtų patogu vystytis. Miestas gaus tokį rezultatą, kokio nori, jeigu padės verslui. Iki šiol procesas, deja, buvo atvirkštinis. Verslui buvo primetama spręsti daug miesto infrastruktūrinių klausimų ir jis nebuvo suinteresuotas vystytis ten, kur nebuvo ekonomiškai patrauklių sąlygų. Miesto Tarybai linkėčiau drąsos patvirtinti minėtą schemą ir priimti lydimuosius dokumentus, be kurių investicijos nebus įgyvendinamos", - sakė Algimantas Bružas, nekilnojamojo turto paslaugų įmonės "Aigila" vadovas.
Anot jo, šiuo metu senamiestis negali vystytis, nes yra daug reglamentų. Pavyzdžiui, jeigu nustatoma viena parkavimo vieta kokiam nors kvadratinių metrų kiekiui, visada "užmušamas" bet koks projektas.
A. Bružo nuomone, jeigu bus nustatyta, kad senamiestyje prioritetas teikiamas gyvenamiesiems pastatams, verslas iš jo irgi trauksis, nes gyventojai savo skundais tuoj pat jį išguis.
Atbaido KPD?
Kultūros paveldo departamentą (KPD) S. Gentvilas vadina problema. Į senamiestį naujus gyventojus galintys pritraukti nekilnojamojo turto vystytojai esą negali laukti metus ar dvejus vien tam, kad gautų planavimo sąlygas. KPD yra viena iš 16 derinančių institucijų, ir jam, kaip ir visoms kitoms institucijoms, yra nustatytas 20 dienų terminas, tačiau šiandien sąlygų išdavimas esą trunka iki pusantrų metų. O ką ir kalbėti apie archeologinius tyrimus, kurie kainuoja didelius pinigus ir trunka labai ilgai.
"Mes turime ieškoti galimybių sudaryti sąlygas investicijoms ateiti į miestą. Šiandien investuotojai baidosi KPD saugomų teritorijų arba objektų, nes tai papildoma rizika", - sakė S. Gentvilas.
Pasak jo, didžiausias proveržis atnaujinant pastatus senamiestyje buvo iki 1998 metų, kol nebuvo KPD, o tik Kultūros paveldo inspekcija ir paveldosauginiai klausimai buvo sprendžiami Savivaldybėje.
"Miestas labai greitai gražėjo. Situacijai pasikeitus atsirado fanatiška pozicija saugoti viską ir nesudaryti sąlygų vystyti. Panašiai elgiasi ir gamtosaugininkai, kurie galvoja, kad geriau neleisti žmogaus į mišką ir taip apsaugoti gamtą. Taip elgiamasi ir su senamiesčiu - geriau jau tegu ten niekas neinvestuoja, taip bus apsaugotas paveldas. Žinoma, turi būti saugojama, bet sudarant galimybes atstatyti, o ne per draudimus", - sakė S. Gentvilas.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovo Mindaugo Statulevičiaus teigimu, KPD tampa proaktyviu veikėju, todėl senamiesčiuose stringa investiciniai planai.
Klaipėdos architekto Edmundo Andrijausko manymu, paveldosauga, archeologija yra baisus kliuvinys - dėl įvairių stabdymų nieko negalima prognozuoti laiko atžvilgiu. Pasak jo, jeigu dar bus patvirtintas Specialusis tvarkybos planas senamiestyje, tai Savivaldybės planai liks tik oro virpinimas.
"Verslas turi žinoti, ką įsigyja"
Algimantas DEGUTIS, Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas
Klaipėda paveldo atžvilgiu nėra išskirtinė Lietuvoje. Ilgas nederinimas tam tikra prasme yra mitas. Ne visada vykdomi mūsų iškelti paveldosaugos reikalavimai, projektuotojai priversti taisyti, užtat ir vaikšto po kelis kartus.
Nuomonė, kad miestuose esantis paveldas trukdo jiems vystytis, paprasčiausias absurdas. Du trečdaliai Europos miestų turi senamiesčius ir vystosi. Nėra taip, kad užsienio paveldosaugininkai leidžia, o Lietuvos - ne. Visur yra paveldosaugos reikalavimai turint tikslą išsaugoti. Architektai sako, kad dykumoje, kur nėra jokių reikalavimų, suprojektuoti gerą pastatą yra žymiai sudėtingiau negu teritorijoje, kurioje jų daug.
Kažkokių bendrų tarptautinių paveldosaugos reikalavimų, tokių kaip Europos Sąjungos direktyva, nėra. Tačiau yra bendra paveldo samprata, Venecijos chartija, Pasaulinio paveldo konvencija, architektūros ir archeologijos paveldo išsaugojimo konvencijos. Šie teisės aktai Lietuvoje yra ratifikuoti. Mūsų departamentas turi užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. Tiesiog reikia priprasti, kad teisės aktų reikia laikytis, ir bus galima konstruktyviai dirbti.
Mes laikomės nuostatos, kad kuo mažiau būtų keičiama paveldo pastato funkcija ir surasta artimesnė istorinei. Kuo mažiau pakeitimų, tuo mažiau konfliktų. Reikia statyti ne stiklinę dėžę ir aiškinti, kad paveldosaugininkai trukdo gyventi, o ieškoti variantų, kaip prisitaikyti.
Verslas turėtų žinoti, ką jis įsigyja. Jeigu įsigyja paveldosaugos objektą tik tam, kad jį nugriautų, tokiu atveju projektas bus derinamas ilgai arba visai nebus suderintas. Prieš kelerius metus, kai buvo kilęs nekilnojamojo turto bumas, daugelis verslininkų nusipirko objektus tam, kad juos sėkmingiau parduotų, o ne tam, kad kam nors pritaikytų ir kažką darytų. Dabar jie neturi lėšų ir tokie objektai griūna. Klaipėdoje yra ir gerų pavyzdžių, kai į objektus investuojama ir netgi geranoriškai išsaugojama daugiau, nei mes reikalaujame.
Tai pagarbos savo tautos identitetui ir paveldui klausimas. Paveldosaugos darbą atlieka entuziastai. Darbuotojų kaita pas mus didelė. Darbų krūviai dideli, nes projektų daug. Be to, mums reikia žinoti labai daug teisės aktų, turėti profesinį pasirengimą, vien tik teisininkai dirbti negali. Tarp paveldosaugininkų yra ir istorikų, ir archeologų, ir architektų, ir baigusių paveldosaugą. Tai labai plati dirva, tad visokių specialistų reikia. Daug jų mes neturime. Niekas nesiveržia dirbti tokį biurokratinį darbą ne tik dėl to, kad atlyginimai maži, kiek dėl to, kad suformuota nuomonė, jog biurokratai trukdo gyventi. Jeigu žmogus neturi gyvenimo tikslo išsaugoti tai, kas yra vertinga, jis neina į prastai apmokamą darbą.
Tendencija kaltinti paveldą Vilniuje jau praėjo, gal Klaipėdos nauja banga dar nepasiekė. Tarkime, panaikintų KPD. Gal verslininkai įsivaizduoja, kad tada nereikėtų vykdyti Lietuvos ratifikuotų konvencijų? Reikia suprasti vieną dalyką - yra reikalavimai, kuriuos būtina vykdyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą