Rinkų analitikai įspėja apie pavojų: kodėl laivybos blokada grasina ne tik brangiu benzinu, bet ir badu?

Nors „Brent“ naftos brangimas tiesiogiai veikia degalinių švieslentes, ilgalaikis šio vandens kelio sutrikdymas gali sukelti grandininę reakciją, kurią pajus kiekvienas vartotojas prie savo pietų stalo.

Trąšų šokas: nematoma civilizacijos ašis

Jungtinių Tautų universiteto profesorius Nima Shokri pabrėžia, kad šiuolaikinis žemės ūkis stovi ant dviejų fundamentalių banginių: saulės šviesos ir azoto trąšų. 

Pastarosios gaminamos naudojant gamtines dujas, o Persijos įlankos regionas – Kataras, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai – yra tapęs pagrindiniu šios produkcijos centru pasaulyje. 

Per siaurą Hormūzo sąsiaurį kasmet keliauja net trečdalis visos pasaulyje parduodamos karbamido produkcijos, kuri yra būtina siekiant užtikrinti pakankamą kviečių, kukurūzų ir ryžių derlių.

Sąsiaurio uždarymas reikštų ne tik tiesioginį energijos tiekimo nutraukimą, bet ir fizinį trąšų srauto sustabdymą. 

Kadangi azoto gamyba yra nenutrūkstamas cheminis procesas, bet koks suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekimo sutrikimas iš karto apriboja trąšų prieinamumą visame pasaulyje. 

Mokslininkų apskaičiavimai rodo, kad be sintetinio azoto šiandieninis pasaulis galėtų pamaitinti tik nedidelę dalį dabartinio gyventojų skaičiaus, todėl ši jūrinė arterija tampa kritine maisto saugumo grandimi.

Vėluojanti sėja ir tušti aruodai

Didžiausia šios krizės problema yra laikas. Skirtingai nei benzino kainos, kurios degalinėse pasikeičia per naktį, trąšų trūkumo pasekmės ūkiuose išryškėja tik po kelių mėnesių, kai ateina metas nuimti derlių.

Šiaurės pusrutulyje trąšų pirkimas suaktyvėja prieš pat sėjos sezoną, todėl vos kelių savaičių tiekimo vėlavimas gali priversti ūkininkus priimti drastiškus ir rizikingus sprendimus:

• Mažinti trąšų normas, kas neproporcingai smarkiai numuša derlingumą;
• Keisti pasėlių sudėtį, o tai sukelia chaosą pašarų ir maisto žaliavų rinkose;
• Mokėti astronomines sumas, kurios vėliau nugula į galutinę maisto kainą parduotuvių lentynose.

Net tokios agrarinės milžinės kaip JAV ar Brazilija yra smarkiai priklausomos nuo azoto ir amoniako importo iš Persijos įlankos regiono. 

Dar sudėtingesnė situacija lauktų Afrikos valstybių į pietus nuo Sacharos, kur bet koks kainų šuolis reikštų tiesioginę badmečio grėsmę.

Energetika prieš maistą: kas svarbiau?

Pasak profesoriaus N. Shokri, modernioji politika išmoko bijoti naftos embargo, tačiau dar ne visai suvokia galimo trąšų šoko masto. 

Energetikos rinkos per dešimtmečius susikūrė tam tikrus saugiklius – strategines atsargas ar alternatyvius tiekimo kelius, tačiau pasaulinė maisto sistema tokių menkų atsargų praktiškai neturi.

Hormūzo sąsiaurio kontrolė šiame kontekste tampa ne tik politiniu svertu, bet ir tiesioginiu peiliu prie pasaulinio maisto saugumo gerklės. 

Jei nafta varo automobilius, tai azotas „varo“ pačią civilizaciją, tad šiandien svarbiausias stabilumo rodiklis gali būti ne naftos barelio kaina, o pramoninio azoto ciklo atsparumas geopolitiniams vėjams.

JAV bando sušvelnintas kainų šoką

„Belaruskalij“ ir Lietuvos geografinė padėtis šiame kontekste taip pat vaidina milžinišką, nors ir nevienareikšmį vaidmenį. Hormūzo sąsiaurio krizė ir galimas „Belaruskalij“ trąšų tranzito atnaujinimas yra tiesiogiai susiję per pasaulinę maisto saugumo lygtį.

Štai kaip šie elementai susijungia ir koks galėtų būti Lietuvos vaidmuo:

„Belaruskalij“ kaip alternatyvus azoto ir kalio šaltinis

Nors Hormūzo sąsiaurio krizė pirmiausia kerta per azoto trąšas (kurios gaminamos iš dujų), „Belaruskalij“ yra vienas didžiausių pasaulyje kalio trąšų gamintojų.

Papildomumo principas: Augalams sėkmingai augti reikia NPK komplekso (Azoto, Fosforo ir Kalio). Jei dėl Hormūzo krizės pasaulyje drastiškai sumažėja azoto pasiūla, likusių trąšų (kalio) prieinamumas tampa dar svarbesnis, kad būtų bandoma išgelbėti bent dalį derliaus.

Rinkos stabilizavimas: JAV sprendimas atšaukti sankcijas „Belaruskalij“ yra tiesioginis bandymas „įmesti“ į rinką daugiau pigių trąšų, kad būtų sušvelnintas kainų šokas, kurį sukelia konfliktai Artimuosiuose Rytuose.

Lietuva kaip „logistinis raktas“

Lietuva kontroliuoja trumpiausią ir efektyviausią kelią „Belaruskalij“ produkcijai pasiekti pasaulines rinkas per Klaipėdos uostą.

Problemos mažinimas: Jei Lietuva atnaujintų tranzitą, tai padėtų greitai padidinti trąšų pasiūlą pasaulyje. Tai ypač aktualu Brazilijai, Indijai ir Afrikos šalims, kurios dabar susiduria su dvigubu spaudimu: brangstančiomis dujomis (azotui) ir logistikos trikdžiais sąsiauriuose.

Moralinė ir politinė dilema: Čia Lietuva patenka į spąstus. Viena vertus, tranzito atidarymas padėtų mažinti pasaulinį badą ir kainų kilimą. Kita vertus, tai reikštų finansinę paramą Lukašenkos režimui, kuris yra tiesioginis Rusijos agresijos bendrininkas.

Kaip Lietuva galėtų prisidėti mažinant problemą?

Lietuva galėtų tapti ne tik „tranzito koridoriumi“, bet ir strateginių sprendimų centru:

„Gynybos ir duonos“ fondas: Kaip siūlo kai kurie politikai (pvz., V. Sinica), Lietuva galėtų leisti tranzitą tik su labai dideliu „solidarumo mokesčiu“. Šios lėšos galėtų būti nukreiptos ne tik Lietuvos gynybai, bet ir tiesioginei maisto paramai skurdžiausiems regionams, kurie labiausiai kenčia nuo Hormūzo blokados.

Alternatyvios technologijos: Lietuva turi stiprų biotechnologijų sektorių. Investicijos į mikrobiologinius preparatus, kurie padeda augalams pasisavinti azotą iš oro (mažinant cheminių trąšų poreikį), galėtų būti ilgalaikis Lietuvos indėlis į pasaulio maisto saugumą, mažinant priklausomybę nuo diktatorių valdomų išteklių.

Šaltinis: Lrytas.lt / JT universiteto profesoriaus Nima Shokri analizė / VE.lt archyvai