"Mes dir­ba­me viso pasau­lio van­de­ny­nuo­se"

Lie­tu­va turi tik 6 toli­muo­siuo­se žve­jy­bos regio­nuo­se dir­ban­čius Euro­pos Sąjun­gos (ES) žuvi­nin­kys­tės kont­ro­lės parei­gū­nus. Siū­lo­me susi­pa­žin­ti su dviem iš jų. Eglė Radai­ty­tė sako, kad nesvar­bu, kur įsi­kū­ręs būtų įstai­gos biu­ras, - Kėdai­niuo­se ar Kana­do­je, - dėl to jos dar­bo spe­ci­fi­ka nesi­keis­tų. Jei­gu pri­rei­kia, direk­to­rius ją suran­da ir Atlan­to van­de­ny­no vidu­ry­je. Grį­žęs į Lie­tu­vą žve­jy­bos ins­pek­to­rius Arnas Man­ke­vi­čius net nepir­ko maši­nos, nes jam ji nerei­ka­lin­ga.

"Daug žmo­nių neži­no mūsų dar­bo spe­ci­fi­kos. Jūro­se ir van­de­ny­nuo­se dir­ban­tiems ins­pek­to­riams ten­ka lip­ti iš lai­vo į lai­vą. Mus su spe­cia­liais kate­riais nulei­džia į van­de­nį, pri­plau­kia­me prie žve­jy­bos lai­vo, įli­pa­me į jį ir atlie­ka­me nusta­ty­tas pro­ce­dū­ras. Mūsų uni­for­ma sve­ria apie 7 kg.

Kai į kitą lai­vą rei­kia įlip­ti vir­vi­nė­mis kopė­čio­mis, leng­va nebū­na.  Be to, jūra neprog­no­zuo­ja­ma, oro sąly­gos gali pasi­keis­ti labai grei­tai. Vir­vi­nės kopė­čios nėra sta­bi­lus daly­kas, lai­ve­lį siū­buo­ja van­de­ny­no ban­gos, ir tai gana pavo­jin­ga. Kar­tais gali pasi­ti­kė­ti tik sėk­me, kad patai­ky­si užšok­ti ant kopė­čių. Ko gero, mes visi esa­me šiek tiek adre­na­li­no mėgė­jai", - sako E. Radai­ty­tė.

Ji eina Žuvi­nin­kys­tės tar­ny­bos prie Žemės ūkio minis­te­ri­jos Žve­jy­bos ste­bė­se­nos ir kont­ro­lės sky­riaus vedė­jos parei­gas. Pasak E. Radai­ty­tės, ES žuvi­nin­kys­tės ins­pek­to­rių Lie­tu­vo­je yra ir dau­giau, nes ir Bal­ti­jos jūros kole­gos pri­klau­so tam pačiam būriui, bet toli­muo­siuo­se rajo­nuo­se dir­ba tik keli, ir ji jiems vado­vau­ja.

Žve­jy­bos ste­bė­se­nos ir kont­ro­lės sky­riu­je buvo 5 ins­pek­to­riai, o nuo šių metų vasa­rio 3 d. jų jau yra 6.

"Kai Žuvi­nin­kys­tės tar­ny­ba buvo per­kel­ta iš sos­ti­nės į uos­ta­mies­tį, sėk­min­gai dali­nu savo gyve­ni­mą tarp Vil­niaus ir Klai­pė­dos. Ne tik man, bet ir mano kole­goms šis dar­bas yra bran­gus, nes mes myli­me gam­tą ir sten­gia­mės ja rūpin­tis", - kal­bė­jo parei­gū­nė.

Apie Gren­lan­di­jos ryk­lius

"Gren­lan­di­jos ryk­liai vie­ni seniau­sių gyvū­nų žemė­je. Moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, jų amžius gali siek­ti dau­giau kaip 500 metų. Pate­lė, kuri buvo sugau­ta man matant, buvo 3,5 met­ro ilgio. Vadi­na­si, jai maž­daug 300 metų.

Mano­ma, kad Gren­lan­di­jos ryk­liai per metus užau­ga po vie­ną cen­ti­met­rą. Sugau­ta ryk­lio pate­lė buvo sėk­min­gai paleis­ta atgal į van­de­ny­ną.

Tai labai įdo­mi žuvis - ji yra beveik nema­tan­ti. Jos aky­tės mažos, jas užpuo­la para­zi­tai ir ji daž­nai apa­n­ka. Žino­ma, kad tai žuvys plėš­rū­nės, bet nėra užfik­suo­ta atve­jų, kad jos būtų užpuo­lu­sios žmo­nes.

Beje, Gren­lan­di­jos ryk­lių, kurie yra kiek mažes­ni ir nesie­kia bal­tų­jų ryk­lių dydžio, mėsa yra tok­siš­ka ir netin­ka­ma žmo­nių mais­tui. Gren­lan­dai ir fare­rie­čiai juos džio­vi­na ir jų mėsą nau­do­ja šunų ėda­lui.

Tačiau Šiau­rės vaka­rų Atlan­te daž­niau­sia žve­jo­jan­tys ispa­nai ir por­tu­ga­lai nesu­in­te­re­suo­ti jų gau­dy­ti, tad šios žuvys yra palei­džia­mos.

Žve­jy­bos Šiau­rės vaka­rų Atlan­te orga­ni­za­ci­ja (NAFO) jau ren­ka duo­me­nis apie šiuos ryk­lius, nes pasta­rai­siais metais jų labai daž­nai pasi­tai­ko žve­jų tink­luo­se", - pasa­ko­jo E. Radai­ty­tė.

Adre­na­li­no mėgė­jai

Mote­ris pasa­ko­jo, kad dar­be kar­tais nutin­ka nelai­min­gų įvy­kių. "Kitą kar­tą iš tik­rų­jų geriau šok­ti į van­de­nį nei į val­tį, nepai­sant to, kad rizi­kuo­ji būti įtrauk­tas po lai­vo sraig­tu. Bet tam mes esa­me spe­cia­liai apmo­ky­ti, visi esa­me bai­gę išgy­ve­ni­mo jūro­je kur­sus.

Žino­ma, prak­ti­ka visa­da šiek tiek ski­ria­si nuo teo­ri­jos, tačiau kole­gos iš Kana­dos yra pui­kiai apmo­ky­ti gel­bė­ti žmo­nes, - pasa­ko­jo Eglė. - Šiais lai­kais žve­jy­bos ins­pek­to­rių dar­bo spe­ci­fi­ka tokia, kad jie gali dirb­ti bet kur.

Visas pasau­lis yra mūsų. Nesvar­bu, ar mes Vil­niu­je, ar Klai­pė­do­je esa­me, mūsų dar­bas yra toks pat. Daž­nai juo­kau­ju, kad man jokio skir­tu­mo, kur būti - Kėdai­niuo­se ar Kana­do­je.

Kita dar­bo pusė yra ta, kad mes nuo­la­tos turi­me domė­tis ir infor­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, dėl kurių pati­ria­me nema­žai iššū­kių. Žino­ma, turi­me gilin­tis ir į aplin­ko­sau­gos situ­aci­ją, ir toli gra­žu ne tik Bal­ti­jos jūro­je.

Šian­dien mūsų veik­la neap­si­ri­bo­ja tik Atlan­to van­de­ny­nu, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lai­vai dir­ba ir Ramia­ja­me, ir Indi­jos van­de­ny­nuo­se, kur vyk­do­ma ne tik žve­jy­ba, bet laivai-šaldytuvai pri­ima žve­jy­bos pro­duk­tų kro­vi­nius.

Iš tik­rų­jų mes dir­ba­me viso pasau­lio van­de­ny­nuo­se, o tai rei­ka­lau­ja nema­žo žinių baga­žo: mes pri­va­lo­me žino­ti regio­ni­nių žuvi­nin­kys­tės val­dy­mo orga­ni­za­ci­jų rei­ka­la­vi­mus, ne tik Lie­tu­vos, bet ir ES tei­sės aktus, kitas tarp­tau­ti­nes sutar­tis. Šie susi­ta­ri­mai yra per­žiū­ri­mi kiek­vie­nais metais ir mes turi­me žino­ti visus poky­čius."

Pasi­tei­ra­vus, kodėl pasi­rin­ko tokią sun­kią pro­fe­si­ją, E. Radai­ty­tė atsa­kė, kad šiuo metu Niu­faund­len­de (Kana­da) įsi­kū­ru­sia­me ins­pek­to­ra­te apie 50 proc. žve­jy­bos ins­pek­to­rių yra mote­rys.

Visą straipsnį skaitykite naujajame savaitraščio "Savaitės Ekspresas" numeryje, kurį rasite visuose spaudos kioskuose ir prekybos centruose visą savaitę: nuo šeštadienio iki penktadienio.