Pagaliau bent tris vakarus buvo atgijęs Klaipėdos senamiestis. Žinoma, kasdien Šviesų festivalio, priviliojančio žmones iš visos Lietuvos, nesuorganizuosi, nes šis malonumas nėra pigus. Šiemet jam skirta perpus mažiau lėšų nei pernai - apie 200 tūkst. eurų, ir jis buvo kitoks nei ankstesniais metais. Klaipėdiečiai Šviesų festivalį pradėjo organizuoti norėdami papuošti Vasario 16-osios, Valstybės atkūrimo dienos minėjimą uostamiestyje, o dabar jis tapo savarankišku ir išskirtiniu uostamiesčio renginiu, bet tautinės atributikos jame netrūksta iki šiol.
Klaipėdoje Šviesų festivalį pradėta organizuoti prieš šešerius metus. Iš pradžių būdavo apšviečiamas tik vienas kitas pastatas, o paskui po truputį renginys plėtėsi ir dabar jis jau išlipo iš Klaipėdos, pasiekė Juodkrantę, Kretingalę ir Kretingą. Turizmo agentūros jau veža žmones į šią šventę autobusais. Renginį organizuojančios VšĮ "Klaipėdos šventės" projekto vadovė Goda Giedraitytė sako, kad Šviesų festivalis buvo sumanytas dėl Vasario 16-osios, o ne dėl Valentino dienos. Ji yra tiesiog šalia ir švenčiama kartu. Kai kurie iš kitų Lietuvos miestų atvykę žmonės specialiai į Šviesų festivalį lieka uostamiestyje švęsti ir Lietuvos valstybės atkūrimo dienos.
"Kviesime visą Vakarų kraštą"
Kai kurie žmonės šiemet nusivylė Šviesų festivaliu, o kiti priešingai - atrado juos itin sužavėjusių dalykų. Tačiau kad ir kaip būtų, savo misiją festivalis atliko - klaipėdiečiai ir ne tik jie buvo išvilioti iš namų. Jie gana gausiai dalyvavo pirmąją festivalio dieną, nes patirtis rodo, kad šeštadienį ir sekmadienį nieko nematai per žmonių galvas.
"Labai smagu, kad šiemet pavyko padaryti atgyjančių paveikslų temą. Norint juos pamatyti reikėjo vaikščioti po senamiestį. Daržų gatvėje ant šešių namų sienų atgijo Prano Domšaičio paveikslai, įdomus ir Salvadoro Dali parodos projektas, Kristijono Donelaičio skvere prancūzų vulkanai, prie peliuko skulptūros aktyvus vaikų žaidimas, kurio metu jie galėjo kovoti su velniukais.
Projektų visur buvo daug, tiesiog reikėjo pavaikščioti. Per tuos šešerius metus išsikristalizavo pozicija, kad mes bazuojamės Klaipėdos senamiestyje, tik kelis projektus darome šiek tiek atokiau. Ypač džiaugiamės, kad festivalis plečiasi į regionus. Labai tikimės, kad tas gražus pajūrio savivaldybių bendradarbiavimas tęsis ir toliau, kad galėsime bendruomenes kviesti ne tik į Klaipėdą, bet ir į visą Vakarų kraštą. Man atrodo, kad tai šiuo metu yra labai svarbu", - teigė G. Giedraitytė.
Iš naujo atrado M. K. Čiurlionį
"Klaipėdos švenčių" direktorius Romandas Žiubrys buvo teisus rekomenduodamas pamatyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų įkvėptą animacinį Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko virtualios erdvės projektą "Angelų takais", rodytą Parodų rūmuose. Nusipirkęs bilietą už 10 eurų galėjai užsidėti virtualius akinius ir pasinerti į M. K. Čiurlionio paveikslus.
"Pagal M. K. Čiurlionio paveikslus ir jo muziką sukurta virtuali realybė labai įtraukia: skraidai, esi nuleidžiamas į valtį, plauki. Tai tiesiog kosmosas, kuriame atsiduri vienas, atplėštas nuo realybės, kyli, sukiesi galaktikoje. Tai ir labai nauja, ir labai įspūdinga. Ir taip gražiai sujungti paveikslai ir muzika. 20 minučių trunka absoliuti terapija, tiesiog išsiveržia pojūčių fontanas. Suvoki, kad tai nėra realybė, bet vis tiek užvaldo puikios emocijos. O visa kita, ką dar matėme šventėje, jau matyta, nebekelia nuostabos. Mačiau ir tuos vulkanus K. Donelaičio aikštėje, šviesų instaliaciją "Ugnikalnio pabudimas", bet taip nesužavėjo. Žinoma, po tų "Šimtmečio vartų" jau sunku žmones kuo nors nustebinti. Bet užtat man tikras atradimas buvo projektas "Angelų takais", - kalbėjo viena klaipėdietė.
Kitas klaipėdietis irgi buvo sužavėtas: "Jeigu kas nors nori pamatyti, kaip atrodo rojus, ir jam trūksta fantazijos, būtinai reikia tai pamatyti. Tada visiškai kitaip pradedi suprasti M. K. Čiurlionio dydį, jo pasaulį. Anksčiau, kai klausydavausi jo muzikos, man trūkdavo melodijos. Pasirodo, jo kūryboje svarbu ne leitmotyvas, o nuotaika. O kai tai dar per 3D sujungiama su jo tapybos spalvomis - tikras malonumas."
Atvėrė naują erdvę
UAB "Memelio miestas", "Klaipėdos šventės" ir šviesos dizaino studija "Lightforms", klaipėdiečiams žinoma kaip sukūrusi "smilgininkus", šiemet pakvietė festivalio dalyvius į uždarą miestiečiams gamybinę uosto teritoriją, buvusią laivų remonto įmonės "Laivitė" teritoriją. Jau vien tai buvo įdomu, nes tikrai ne kiekvienas klaipėdietis joje yra buvęs.
Į gamyklinę teritoriją vedė "šviežutėlis" iš lentų padarytas takelis ir iš karto akį traukė žiedų instaliacija, dominavusi šioje vietoje. Ten augo šviesos "smilgos", buvo galima pasisupti šviečiančiose sūpynėse, o vėlyvais vakarais čia vyko ir džiazo muzikantų koncertai.
Tik prasidėjus festivaliui lankytojų šioje teritorijoje buvo tik vienas kitas, nors "smilgos" švietė ir kvietė. Ir tai šiam objektui teikė paslaptingumo ir romantiškumo. Bet džiaugiausi pasivijusi vieną porą. Moteris buvo skaičiusi laikraštyje, kad bus atverta ši teritorija, tad jie pradėjo festivalį būtent nuo šios vietos. Vyras buvo kritiškas: "Mūsų miestui reikia kokio nors traukos objekto. Padėjai dešimt rinkių ir manai, kad visi eis jų pažiūrėti, ne, taip nebus. Čia netgi nejauku, bet man patinka ir gražu. Kiekvienas žmogus ieško to, kas jam labiau patiktų." Moteris apgailestavo, kad nuo tilto nematyti, jog šioje teritorijoje kas nors vyktų, bet džiaugėsi, kad šiuo metų laiku yra organizuojamas toks festivalis.
Įdomu tai, kad Simas ir Karolina, specialiai dėl Šviesų festivalio atvykę iš Kauno, savo kelionę po šviesų pasaulį Klaipėdoje irgi pradėjo būtent nuo šios vietos, nes tai maršruto galas, o jie buvo pasiryžę apeiti jį visą. "Šiemet buvome šviesų festivalyje Vilniuje, Rygoje, norėjome pamatyti, koks jis būna Klaipėdoje", - kalbėjo mergina. Vaikinas susiorientavo, kad ta teritorija, ko gero, yra uosto.
Šventės dalyvių vertinimas
Jau pirmą festivalio dieną žmonių buvo pilnas senamiesti. "Pradedame penktadienį 18 val., bet dar viskas nebūna įsivažiavę. Pirmąją dieną, galima sakyti, žmonės dar tik renkasi po darbų, o jau šeštadienį suvažiuoja svečiai iš Lietuvos ir tai būna masiškiausia diena", - sakė G. Giedraitytė.
"Mes tikri klaipėdiečiai, kai tik kokia nors šventė, būtinai dalyvaujame. Gyvename centre, išėjome, žiūrime - žmonių daug kaip kokioje Prahoje. Smagu. Žinoma, kad mums tokių švenčių reikia", - kalbėjo Miglė ir Andrius.
"Ne, nenusivylėme, kad atvažiavome, prasiėjome. Žinoma, po tokių įspūdingų italų pernai ir užpernai, gal ir nėra tokio įspūdžio, bet reikia paslinkti, apvaikščioti, paieškoti. Mes ieškojome tos vietos, kur bus koncertas nuo džiazo iki roko, bet neradome, o apėjome visą Memelendą. Vienoje vietoje matėsi padėti būgnai, laukėme 40 minučių, bet nieko nebuvo, gal dar reikėjo palaukti. Žodžiu, mes kažko nesupratome", - sakė kretingiškė Roma.
Turgaus gatvėje šviesų ir garso instaliacijos "Metų laikai" bent jau pirmomis festivalio valandomis žmonės sakė nesupratę, nors tylius pastatus ir apsnūdusią Turgaus gatvę iš žiemos miego žadino spalvingos iliuminacijos ir susitikimų bokštai. Užtat vaikams nardyti po dūmų uždangą dar ir kaip patiko.
"Nesuprantu, ką čia rodo. Galvojome, kad festivalyje bus daug šviesų kaip anksčiau būdavo, o dabar... Dar aš abejoju, ar tie spinduliai nepavojingi vaikams. Gal dar nepasiruošė pasirodymui, gal iki sekmadienio ką nors ir daugiau parodys. Ten skverelyje, kur yra žodis "Meilė", mums patiko labiau nei čia, Turgaus gatvėje. Pernai tikrai gražiau buvo", - dėstė savo nuomonę klaipėdietė Lidija, jai pritarė ir jos draugė.
Moterys turėjo omenyje Dienovidžio skvere buvusią šviesos objektų seriją "Šviečiančios raidės". Kaip ir tikėjosi renginio organizatoriai, prie jų žmonės noriai fotografavosi.
Ko tik šventėje nebuvo
Visa šventinė prekyba per Šviesų festivalį, žmonių vaikščiojimas senamiesčio gatvėmis kažkuo priminė mini Jūros šventę, tik kad žmonės vilkėjo paltus.
Paveikslų galeriją po atviru dangumi "Atgiję paveikslai" buvo galima pamatyti Daržų, Vežėjų ir Tiltų gatvėse. Jie tikrai stebino tuos, kurie klajodami po senamiestį netikėtai juos aptiko.
Skvere prie skulptūros "Žvejys" buvo galima pasėdėti spalvotai - buvo apšviesti trys suoliukai. Čia būriavosi žmonės norėdami išvysti ant miesto rotušės sienos "videomapingą" "Europos dailės muziejus". Europos dailės šedevrai - tai programos "Klaipėda - Europos jaunimo sostinė 2021" dovana festivalio lankytojams. Itin gerai žiūrovus veikė ant sienos tiksinčios minutės. Visiems buvo aišku, kad po dešimties minučių vaizdai bus kartojami iš naujo, tad čia niekas nesinervino, stovėjo ir laukė.
Karlskronos aikštę papuošė šviesų ir lazerių instaliacija "Kelionė". Naudojant LED technologijas festivalio dalyviai buvo perkeliami į ateitį, praeitį ir grąžinami dabartį. Žinoma, tai, kur žmonės keliavo, priklausė nuo kiekvieno jų fantazijos. Žiūrovų šioje vietoje tikrai netrūko.
Šviesų festivalis jau turi ir savo tradicijų. Viena jų - šviečiančių augintinių eisena "Ir niekada mums meilės nebus per daug". Ji visada sulaukia susižavėjusių žiūrovų aikčiojimų. Joje buvo galima pamatyti įvairiausių veislių šunų, įmantriai išpuoštų, netgi su karūnomis, nes vyko karaliaus ir karalienės rinkimai. Po jų pasirodymo šeimininkai su švytinčiais augintiniais įsiliejo į minią ir tai irgi buvo tam tikra atrakcija.
Skvere prie burlaivio "Meridianas" rodomas vaizdo projektas "Real Time" pakvietė grįžti į tuos laikus, kai socialinių tinklų dar nebuvo, ir žvilgtelėti į tai, kas vyksta už kaimyno buto durų. Buities scenos, paskanintos ironijos prieskoniu. G. Giedraityte šį projektą vadina "Pro rakto skylutę".
Didžiosios Vandens gatvės instaliacijos "Per aspera ad astra" į dangų kopiančios figūros kvietė niekada nepasiduoti ir pasiekti išsvajotas žvaigždes. Šviesos instaliacija "Kieta dalelė" supažindino su miesto oro kokybės problema, pastaruoju metu itin jaudinančia klaipėdiečius. Mažosios Lietuvos muziejaus kiemelis instaliacija "Wittes kiemelis" pasakojo erdvės istoriją. Įspūdinga instaliacija "Pučia šviesos" Klaipėdos alaus darykla sekė šiuolaikinę pasaką savo mylimam miestui.
Žodžiu, buvo visko ir daug: ir performansų, ir koncertų, ir personažų. Beje, žmonės norėję švęsti, šventė. Juos išjudino Lietuvos verslo kolegijos šokis tiesiog gatvėje, jie prisidėjo prie studentų ir lingavo į ritmą šalia. Kiti tiesiog vaikščiojo Danės upės krantinėmis, mėgavosi geru oru. Treti bandė karštligiškai viską surasti, užsidėti visus 30 pliusiukų, nes maždaug tiek buvo instaliacijų, ir nervinosi, ko nors nerasdami ar nesuprasdami. Galima sakyti, tai irgi savotiška tradicija, toks šventimo būdas.
"Šviesų festivaliai - ne vien mirksinčios lemputės"
Romandas ŽIUBRYS, VšĮ "Klaipėdos šventės" direktorius
Ką suplanavome, tą ir padarėme. Kam patiko, kam - ne, tai subjektyvios žmonių, kurie patys nė piršto nepajudina, kad kas nors apskritai įvyktų, nuomonės. Šiemet buvo daug gražių naujų iniciatyvų, kuriomis norėčiau pasidžiaugti. Galbūt jos nebuvo tokio ryškumo, kaip italų projektas. Bet mes ir neturime tokių tradicijų. Italai jas puoselėja kelis šimtus metų. Mes gyvename trisdešimtuosius nepriklausomybės metus ir šimtamyliais žingsniais vejamės Europą. Mums reikia mokytis išnaudoti tai, ką turime geriausio - savo menininkus ir kūrėjus. Gal mes ne kiekvieną kartą suprantame tą vertę, kurią mums pristato meno kūrėjai. Ir žmonėms reikėtų išmokti perkainoti vertybes.
Šviesų festivaliai visoje Europoje nėra vien tik gausiai mirksinčios lemputės. Einat į šviesų festivalį kaip ir į parodą reikia šiek tiek pasiruošti. Šiemet Klaipėdos šviesų festivalyje buvo ir žymių pavardžių. Vertinimas, kad trūko šviesos, yra paviršutiniškas.
Projektai buvo gana plačiai išsisklaidę po senamiestį ir kvietė pakeliauti, galbūt žmonės ne visus juos matė. Aš pats per vieną vakarą nesugebėjau apžiūrėti visų instaliacijų, nors mintinai žinojau visas vietas, kur jos yra.
Šis festivalis tikrai nebuvo paviršutiniškas. Manau, ateityje mes stengsimės labiau edukuoti žmones, nors tai jiems nepatiks. Mes, organizatoriai, neturėtume pasiduoti lengvabūdiškoms kritikos strėlėms. Mes kryptingai integruojamės į tarptautinių festivalių organizaciją. Jeigu žmonės daugiau pakeliautų po Europą, pamatytų, kad Klaipėdos šviesų festivalis nėra prastesnis už kitus.
Rašyti komentarą