Klaipėdos miesto valdžioje esantys politikai pritarė, kad būtų išmontuotas dar 1976 metais miesto centre esančiame Danės skvere veikti pradėjęs fontanas. Toks sprendimas priimtas įvertinus jo blogą fizinę ir techninę būklę. Teigiama, kad visiškai susidėvėjęs fontanas ne tik darko vaizdą ir yra netinkamas eksploatuoti, bet ir kelia pavojų žmonėms. Jis nė karto nebuvo kapitališkai remontuojamas, tik kartą atnaujintas prieš 15 metų.
Kaip ir pats skveras, šis fontanas yra tapęs ne tik klaipėdiečių, bet ir miesto svečių mėgstama laiko praleidimo ar paprasčiausio pasivaikščiojimo vieta. Tuo labiau kad nuo jo atsiveria vaizdas ir į kitame Danės upės krante prišvartuotą Klaipėdos simboliu laikomą burlaivį „Meridianas“. Tačiau paskutinį kartą fontano vandens šniokštimu ir vėsa buvo galima mėgautis 2015 metų vasarą. Kada vėl jis ims veikti, neaišku. Šiemet žadama pradėti Danės skvero rekonstrukcijos projektą ir senojo fontano vietoje įrengti naują. Kol prasidės šie darbai, fontano baseiną planuojama užpilti žemėmis ir paversti dideliu gėlynu. Nors teigiama, kad gėlės čia augs laikinai, klaipėdiečiai baiminasi, jog tas laikinumas netaptų pastovus. Žmones kiek ramina tik tai, kad per pastaruosius kelerius metus Klaipėdoje atnaujinti ir vėl veikia Debreceno, Karlskronos bei Pempininkų aikščių fontanai. Pastarasis užpernai vėl čiurlenti pradėjo po dviejų dešimtmečių pertraukos.
Žinodami, kad, be minėto Danės skvero, iš aštuonių uostamiesčio fontanų neveikia tik esantis prie buvusio „Vaidilos“ kino teatro, vilniečiai gali tik pavydėti. Sostinėje neveikia net apie tris dešimtis fontanų, kurie yra apleisti ar atlieka visai kitas funkcijas. Geriausias to pavyzdys žemėmis užpiltas jau devynerius metus neveikiantis Seimo rūmų fontanas.
Psichologo ir rašytojo Vytauto Čepo komentaras:
- Funkcionali ir gerai nuteikianti viešoji aplinka yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Tik gaila, kad ne visi mūsų žmonės tai supranta. Fontanai ne tik suteikia aplinkai jaukumo ir valo orą. Prie jo atsisėdęs gali pamąstyti. Tekantis vanduo žmogų ramina, todėl fontanų miestuose turėtų būti kuo daugiau. Ir tikrų, nes ne kiekvienas atsuktas čiaupas su iš jo bėgančia srovele gali būti fontanu vadinamas. Juk ne veltui fontanų skaičius yra vienas iš miesto tvarkingumo rodiklių, parodančių, kaip rūpinamasi jame gyvenančiais žmonėmis. Nors jie ir neduoda pelno. Mes neturime fontanų kultūros. Tam koją kiša ir sezoniškumas, kai jie gali veikti tik kokius tris ar keturis mėnesius. O neveikimas fontanus labiausiai ir gadina.
Vanduo, šviesa, garsai mus visus daro laimingesnius. Niūri, pikta, nejauki aplinka slopina mintis ir jausmus. Esame įpratę gyventi tokioje tamsoje ir tik dabar bandome ištrūkti į šviesą. Bet mums einasi labai sunkiai, nes kai žmogus įpranta, jam ir kalėjimas atrodo geriausia vieta pasaulyje.
Net ir esant nelaimingai ekonomikai, žmonės gali jaustis laimingi. Juk yra laimingas gyvenimas. Aišku, viskas priklauso nuo paties žmogaus santykių su aplinka, artimaisiais, kitais žmonėmis ir galų gale su pačiu savimi. Gali gyventi ant jūros kranto, pušyne, kasdien matyti saulę ir jaustis nelaimingas. Juk laimę mes dažniausiai suvedame tik į turtą ir pinigus. Pažįstu nemažai milijonierių ir tarp jų nemačiau daug labai laimingų žmonių. Greičiau turinčių rūpesčių, nes turtą reikia saugoti ir tvarkyti. Laimingas žmogus pinigų turi tiek, kiek jam jų užtenka, jo poreikiai nedideli ir į gyvenimą jis žiūri nepiktai ir nelabai rimtai, nekelia sau neįveikiamų tikslų, kurių neįgyvendinimas tampa didžiausia tragedija.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą