Priklausė kareiviams, benamiams, dabar renkasi porelės

Esu iš tų žmonių, kurie paplūdimius galėtų lankyti kiekvieną dieną. Ir ne tik saulėtu oru, pabūti prie banguojančios jūros man patinka ir rudenį ar net žiemą. Pusvalandis ar valanda praleista pliaže veikia tarsi reabilitacija po sunkios darbo savaitės, padeda pamiršti rūpesčius ir problemas ir nuteikia labai romantiškai.

Vos tik turiu progą, vykstu kažkur aplink Klaipėdą, į Palangą ar Nidą, ir vis ieškau įdomių, naujų vietų. Tokių, kurias būtų įdomu aplankyti esant ne tik geram orui, bet ir, pavyzdžiui, dabar, kai už lango tikrai ne pats didžiausias grožis.

Pačiam sunku patikėti, tačiau, kad Lietuvoje mes turime karinį bunkerį pliaže – dar nebuvau girdėjęs. Automobilio navigacijoje nustatykite Kukuliškių kaimą. Važiuokite kuo arčiau jūros, ten yra automobilių aikštelių. Pasirodo, Klaipėdos gyventojai, didžiausi miesto romantikai, šią vietą mėgsta nuo senų laikų. Ir ateina čia poromis, su šeimomis ar pavieniui. Daug kas tik vaikšto aplinkui ir net nenutuokia, kad už vieną eurą galima papulti į vidų.

Gal kiek hiperbolizuotai palyginsiu, bet aplinka prie Klaipėdos man kiek priminė vaizdus iš kino genijaus Christopherio Nolano karinės veiksmo dramos „Diunkerkas“, kuri pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo mūšį prie Diunkerko, Prancūzijoje.

Tai naujienų portalo DELFI ir greitai paruošiamų, sveikų košių „Activus“ projektas „Atrask Lietuvą“. Jo metu aš, DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas, klajoju po mūsų šalį ir pasakoju apie daugelio dar neatrastas vietas, kurias būtina aplankyti ir pamatyti. Grožybės ir įdomybės yra visai šalia mūsų, tačiau ne visi tai žinome. „Atrask Lietuvą“ tikslas – populiarinti naujas vietas ir kelionėms išjudinti net didžiausius namisėdas. Juk kada vėliau, jeigu ne dabar – pats geriausias laikas pradėti aktyvesnį gyvenimą.

Su košėmis galite puikiai praleisti rytą paplūdimyje, prie karinio bunkerio. Atsinešate mėgstamo skonio indelį, iš termoso užsipilate karštu vandeniu, susimaišote arbatos ir štai prašom – puikūs, romantiški pusryčiai gryname ore su nuostabiu vaizdu.

Pusryčiauti į neįprastą vietą prie jūros dažnai ateina ir klaipėdiečiai Algirdas ir Laima. Šeštadieniais atsikelia anksčiau ir atvažiuoja čia su savo šunimi. Jie visada sėdasi ten pat, ant betoninių karinių konstrukcijų bunkerio fone. „Tai daug įdomesnė vieta, nei atsisėsti tiesiog kopose“, – sako porelė ir jie yra teisūs.

Fotogeniškas, dabar grafičiais išpieštas bunkeris Kukuliškėse stovi jau 80 metų. Ir jo istorijoje buvo papūtęs ne vienas permainų vėjas. Karinė baterija, dar vadinama Girulių juodąja tvirtove, šalia Klaipėdos išdygo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos.

Pastaruoju metu populiarėjančio karo turizmo mėgėjams įdomu žinoti, kas gi tame bunkeryje vyko, kodėl čia apima toks keistas jausmas. Gidai sako, kad net drąsiausi, vyriškiausi vyrai, pačiupinėję tikrus, žmonėms naikinti kurtus sviedinius, pakeičia veido miną ir susimąsto. Merginos kartais net krūpčioja, matydamos surūdijusius šautuvus, minų ar bombų skeveldras ir granatas.

Visa ši amunicija pradžioje buvo skirta pakrantei apsaugoti. Artėjant priešų laivams, iš čia turėjo būti atakuojama, ir reaguoti reikėjo greitai, kol laivai nespėjo atsišaudyti. Čia galima apžiūrėti specialius automatinius bombas į bokštelius ir slėptuves kėlusius liftus. „Memel Nord“ buvo ne vienas tiems laikams itin aukšto lygio inžinerinis reikalas: be automatinių liftų čia veikė elektros jėgainė ir stovėjo pabūklas, sviedinį galėjęs numesti 17 kilometrų. Vienos tokios atakos auka – numuštas laivas – iki šiol guli jūros dugne. Pabūklo vamzdį irgi galima pačiupinėti savo rankomis.

Vėliau „Memel Nord“ tapo priešlėktuvine baterija, kurioje vienu metu budėdavo po 50 karių. Jie kas pusdienį keisdavosi, kad teritorija būtų apsaugota dvidešimt keturias valandas per parą. Maistas kareiviams būdavo gaminamas netoliese esančioje karinėje bazėje.

Kai Klaipėdą užėmė sovietų armija, čia dar kurį laiką dar buvo pakrantės apsaugos padalinys, tačiau ilgainiui baterija buvo apleista ir nuolat niokojama gamtos ir žmonių. Taip buvo iki sovietmečio pabaigos.

Tuomet ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais bunkerį pajūryje atrado asocialūs žmonės. Jie čia buvo įkūrę visą bendruomenę. Toks benamių lizdelis užsimezgė. Bunkeris tuo metu buvo tikrai nejauki vietelė, normalūs žmonės apeidavo jį ratu ir vengdavo sutikti prasigėrusius gyventojus. Vietiniai gyventojai savo vaikams prigrasydavo nė už ką nesiartinti artyn.

Galiausiai „Memel Nord“ parūpo būriui iniciatyvių savanorių, kurie ėmėsi savo rankomis viską tvarkyti. 2009 metais čia pagaliau buvo atidarytas nedidukas muziejus. Jame lankytojus pasitinka du gidai istorikai. Ponas Timūras ir jaunasis jo pagalbininkas Titas. Vyrai bunkeryje būna dažniausiai tik savaitgaliais, bet esant reikalui, jeigu svečiai pasiskambina ir paprašo – istorikai atvyksta ir darbo dienomis, lankytojų pageidaujamu laiku. Už išsamią ekskursiją ir karines istorijas nuo žmogaus vyrukai prašo tik simbolinio vieno euro. Tai ne tam, kad užsidirbtų, o tam, kad galėtų išlaikyti bunkerį. Juk jį reikia ir aptvarkyti, ir dulkes nuo eksponatų kartais nuvalyti. Baisiausia bėda – kai kuriose patalpose užsistovintis vanduo. Jis ima pūti ir skleisti žiaurų kvapą.

Beje, įdomu, kad tai ne tik muziejus ir įdomi lankytina turistų vietelė. Kelis kartus bunkeris tapo ir klaipėdiečių, bėgusių nuo audros, prieglobsčiu – atliko tikrą savo funkciją.

Tiesa, nors akį pirmiausia patraukia pagrindinis pastatas, pasivaikščiojus galima rasti ir kitų statinių. Iš viso čia buvo du artileriniai blokai, kurių vienas, spėjama, buvo susprogdintas. Ten, sakoma, buvo tiek sprogmenų, kad betono luitai skriejo net kilometrą.

O dabar viskas čia dvelkia tokia ramybe, net sunku patikėti, kad kažkada romantika čia tikrai nekvepėjo.

Ant kranto taip pat yra juodas bunkeris, kuris šiek tiek kyšo iš smėlio ir primena laivą. Čia buvo moterų vieta – jos tarnavo bunkeryje įkurtame ugnies poste.

Moterų aplink bunkerį netrūksta ir šiais laikais. Pikantiškiausia, kad dažnai jos būna visiškai nuogos. Taip yra todėl, kad visai šalia karo laikų statinių – oficialus Girulių nudistų paplūdimys. Nors jo ribos kaip tik ten baigiasi, daug kas to nežino, ir peržengia teritoriją atsiguldami degintis muziejaus prieigose.

Nuogi ar apsirengę, rudenį ar vasarą, nepatingėkite aplankyti šios neįprastos vietos Lietuvos pajūryje. Adresas: Pamario gatvė, Kukuliškės. Ekskursijos, paskutiniais duomenimis, rengiamos šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 12.00 iki 14.00. Tačiau visada, prieš apsilankant, patariama pasiskambinti ir susitarti.