Po straipsnio "Tu ką, nematai?", skirto neregiams Baltosios lazdelės dieną, į redakciją paskambinusi moteris teigė, kad jauni silpnaregiai per daug prisigyrė lengvai įveikiantys savo negalią. Esą iš tikrųjų jų gyvenimas kur kas sudėtingesnis. Vyresniems žmonėms, turintiems daugiau ligų ir blogesnę pusiausvyrą, reikalingi ne šokiai ir žaidimai, o elementari palydovo pagalba, kurios jie dažnai neįperka. Iš invalidumo pašalpos jie nepragyvena, tad turi ieškotis darbo. Jį jiems gali suteikti vienintelė įmonė uostamiestyje.
Regėjimo negalią turinčiam žmogui komisija arba skiria neįgalumą, arba ne. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Klaipėdos miesto filialo pirmininkas Darius Vaitkevičius neslepia, kad būna ir tokių istorijų, jog visiškai negalinčiam pavaikščioti žmogui, negalinčiam apsitarnauti, kuriam reikalinga 100 proc. priežiūra, gydytojai kažkodėl suteikia antrąją, o ne pirmąją invalidumo grupę. Valstybė tokiam asmeniui skiria apie 150 eurų per mėnesį. Pašalpos nedidelės, tad daugelis regėjimo negalią turinčių žmonių bando kažkaip prisidurti dirbdami.
Į redakciją skambinusi Viktorija (vardas pakeistas) įsitikinusi, kad daug silpnaregių turi pirmosios grupės invalidumą, nors jiems jis nepriklauso - neva jie gali vaikščioti be palydovų ir šiek tiek skaityti, o iš tikrųjų pirmoji grupė turi būti skiriama žmonėms, kurie mato tik šviesą ir kontūrus. Ponia Viktorija mano, kad pirmoji grupė yra "padaromas dalykas", esą tik norėk ir gausi.
Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą