Juokaujama, kad susitikus dviem prancūzams jau kyla streiko grėsmė, o trims - pakvimpa revoliucija. Graikams streikas yra mėgstamiausias užsiėmimas po siestos. Vokiečiai - santūresni: tokių priemonių imasi ne taip dažnai, bet jeigu daro, tai daro su jiems įprastu kruopštumu ir savo pasiekia. Netgi oro bendrovėje "Lufthansa" šiomis dienomis vėl buvo paskelbtas streikas dėl apmokėjimo tarifo, nors šioje kompanijoje eilinis krovėjas per savaitę uždirba kelis kartus daugiau nei lietuvis per mėnesį.
Tose šalyse jau susiformavusi streikų kultūra, ji daugiau ar mažiau pažengusi visame pasaulyje. Ir jeigu pagal tai vertintumėme Lietuvą, tai tikriausiai atsidurtumėme kažkur tarp labiausiai atsilikusių.
Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad 2012 m. Lietuvoje įvyko 6 streikai ir 187 įspėjamieji streikai, bendras juose dalyvavusių darbuotojų skaičius - 5,5 tūkst. žmonių, vidutiniškai po 28 žmones. Siekdami savo tikslų jie nedirbo po trečdalį darbo dienos.
2000-2007 metais streikų buvo dar mažiau: nuo 1 iki 161 kasmet. Mažiausiai aktyvūs darbuotojai buvo 2005-aisiais: įvyko vienas streikas, tačiau 70 žmonių nedirbo 11 dienų.
Kas nutiko? Į rezultatų neduodančius piketus, mitingus ar protesto akcijas dėl mažų atlyginimų būrius sukviesti nėra taip sunku, tačiau kai reikia pakovoti už darbuotojų gerovę stabdant darbus, vienybė dingsta.
Daugiau skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" numeryje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą