Su kokiais iššū­kiais susi­dū­rė anks­tes­ni uos­ta­mies­čio vado­vai?

Koro­na­vi­ru­sas nea­p­len­kė ir uos­ta­mies­čio. Nau­jau­sią infor­ma­ci­ją kas­dien pra­ne­ša Klai­pė­dos meras Vytau­tas Grub­liaus­kas. Rūpes­čių pajū­rio mies­te netrūks­ta - ten­ka pri­im­ti kel­tais grįž­tan­čius asme­nis, pasi­rū­pin­ti jų svei­ka­ta. Neri­mą kelia ir medi­kų, užsi­krė­tu­sių koro­na­vi­ru­su, skai­čius.

Šio "Savai­tės eks­p­re­so" nume­rio apklau­so­je pakal­bi­no­me buvu­sius uos­ta­mies­čio vado­vus. Pasi­tei­ra­vo­me jų nuo­mo­nės, kas būtų daro­ma esa­mo­je situ­aci­jo­je ir su kokiais iššū­kiais buvo susi­dur­ta jų kaden­ci­jo­je.

Vytau­tas Čepas, 1990-1995 m. Klai­pė­dos mies­to tary­bos pir­mi­nin­kas

1990-1995 metai buvo išti­sas iššū­kis. Nepri­klau­so­my­bės atkū­ri­mas, sau­sio 13-osios įvy­kiai, eko­no­mi­nė blo­ka­da,  rei­ka­la­vu­si grei­tų spren­di­mų... Tąkart atėju­sie­ji į val­džią patir­ties netu­rė­jo­me. Dėl to man, kaip mies­to vado­vui, teko rem­tis seno­mis pajė­go­mis - Savi­val­dy­bės admi­nist­ra­ci­jo­je nie­ko neat­leis­ti ir pra­šy­ti, kad dirb­tų.

Dabar komen­ta­to­riai inter­ne­te "orą gadi­na". O tada buvo prie­šiš­kos jėgos - sovie­ti­nė kariuo­me­nė, "Jedinstvo", kai kurie lie­tu­viai patys buvo nusi­tei­kę prieš išsto­ji­mą iš Sovie­tų Sąjun­gos. Kai pagal­vo­ju, tai buvo pra­ga­ras, kurį rei­kė­jo išgy­ven­ti. Tuo metu net aršiau­si kri­ti­kai suvo­kė, kad rei­kia paty­lė­ti.

Neįsi­vaiz­duo­ju, ką rei­kė­tų dary­ti esa­mo­je situ­aci­jo­je. Galiu pasa­ky­ti tik tai, ką sun­kio­se situ­aci­jo­se dary­da­vau pats. Papras­tai suda­ry­da­vau šta­bą, kuria­me būda­vo visų mies­to svar­bių įstai­gų vado­vai.

Aptar­da­vo­me visus resur­sus. Infor­ma­ci­ja eida­vo daž­niau­siai per mane, tąkart tiek daug spau­dos nebu­vo. Visą lai­ką palai­ky­da­vau kon­tak­tą su Tary­ba. Infor­muo­da­vau narius, jie pasi­sa­ky­da­vo. Rit­mas buvo jau­čia­mas.

Turė­jo­me tik tele­fo­ną ir tele­tai­pą.

Nebū­da­vo dėl ko ir susi­pyk­ti su cent­ri­ne val­džia. Val­džios vado­vai, ministrai buvo labai kom­pe­ten­tin­gi. Jie nebu­vo poli­ti­kai, jie buvo pro­fe­sio­na­lai - darė tai, ką tik­rai išma­nė. Tai buvo didžiu­lė sėk­mė visai Lie­tu­vai.

Dabar svar­bu nekonf­lik­tuo­ti, tar­tis su spe­cia­lis­tais. Kas pas mus išma­no epi­de­mio­lo­gi­ją ir kri­zių val­dy­mą? Nie­kas neruo­šia tokių spe­cia­lis­tų. Tai didžiu­lė pamo­ka.

Bene­dik­tas Pet­raus­kas, 1992-1994 m. Klai­pė­dos mies­to meras

Buvo didžiu­lis iššū­kis, kai pas­kel­bė eko­no­mi­nę blo­ka­dą. Tada tik­rai buvo dide­lių prob­le­mų. Nebu­vo kuro, ėmė stig­ti kitų pre­kių. Vyres­nės kar­tos gyven­to­jai turė­tų pri­si­min­ti, kad mies­te nebu­vo šil­to van­dens.

Bet su vie­ti­niais vado­vais buvo­me suor­ga­ni­za­vę karš­to van­dens tie­ki­mą, kad žmo­nės galė­tų nusi­praus­ti kas dvi savai­tes. Ši prob­le­ma buvo labai aktu­ali, nes kilo epi­de­mi­jos grės­mė.

Panau­do­jo­me šiek tiek ir vals­ty­bės rezer­vo, racio­na­liai nau­do­jo­me ištek­lius. Tąkart su cent­ri­ne val­džia vis­kas buvo aiš­ku.

Gri­po epi­de­mi­jos būda­vo, bet tąkart vis­kas buvo spren­džia­ma medi­kų. Ste­bė­da­vo­me, bet nie­ka­da netrū­ko vie­tų ligo­ni­nė­se, medi­ka­men­tų.

Todėl dabar labiau­siai šir­dį skau­da dėl medi­kų, kurie pasi­gau­na tą koro­na­vi­ru­są ir iškren­ta iš rikiuo­tės. Jie -  pag­rin­di­niai kariai, esan­tys pir­mo­je fron­to lini­jo­je.

Labai nege­rai, kai per vie­ną die­ną kelis kar­tus kei­čia­mi nuro­dy­mai. Nepa­ma­tuo­ti spren­di­mai. Jie pri­ima­mi tada, kai nesi­ta­ria­ma su spe­cia­lis­tais. Cent­ri­nė val­džia turi demonst­ruo­ti pro­tą. Kiek­vie­ną spren­di­mą rei­kia paaiš­kin­ti, tada gran­di­nė nenu­trūks­ta. Lau­kiu, kada žmo­nės pra­dės sveik­ti. Kodėl jų nero­do­me? Kol kas mato­me tik ser­gan­čiuo­sius.

Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje "Savaitės ekspresas".