O štai koks Nepriklausomybės akto signataras, Klaipėdos miesto Garbės pilietis ir Klaipėdos universiteto Garbės daktaras buvo artimųjų, bičiulių rate, kokie charakterio bruožai jam leido laviruoti tarp Scilės ir Charibdės? Tęsiame pasakojimą, šį kartą remdamiesi ilgamečio A. Žalio bendražygio statant Jūrų muziejų ir delfinariumą Aloyzo Každailio prisiminimais.
Tęsinys. Pradžia spalio 4 d. numeryje
A. Každailis su Vykdomojo komiteto pirmininku dėl tų statybų praėjo ugnį, vandenį ir visas kitas stichijas. Ir per daugelį bendradarbiavimo metų bendro tikslo siekimas suartino iki savotiškos bičiulystės. Tiesa, neperžengiant tam tikrų dalykinio bendravimo ribų.
Taigi - A. Každailio prisiminimai.
Neprisidėjo prie "ekonomikos griovimo"...
Mane dažnai mintys nuveda į tradicinius Jūrų muziejaus kūrėjų ir rangovų vyresnybės susitikimus Kopgalyje pačioje metų pabaigoje. Tradicijos autorius ir solistas būdavo A. Žalys, man atitekdavo organizaciniai reikalai. Išmaknoję tvirtovės kiemo purvus, susirinkdavome vakarinėje poternoje. Virš neobliuotų lentų stalo spingsėdavo menka elektros lemputė, tamsa tvyrodavo mums už nugarų ir virš galvų, o A. Žalio balsas vardinant ateinančių metų darbus pranašiškai aidėdavo skliautuose ir mūsų ausis pasiekdavo tartum iš aukštybių.
A. Žalys mokėdavo sukurti iškilmingą nuotaiką. Metinis susitikimas su rangovais nebūdavo panašus į kassavaitinius gamybinius pasitarimus. Tuos metinius susitikimus užbaigdavo architektas Petras Lapė, visus apdalindamas savotiška komunija: bryzelis lašinukų su svogūno griežinėliu ant duonos, užgeriamų "švęsto vandenėlio" gurkšniu iš sudedamos plastmasinės taurelės.
Metiniai susitikimai tęsėsi ir atidarius muziejų. Sutartą popietę prieš pat Naujuosius mūsų šaunusis tralbotas "Kopgalis" atplukdydavo šventiškai nusiteikusį A. Žalį, o P. Lapės pažastyje styrodavo brėžinių rulonai. Jiedu jau būdavo daug ką aptarę ir nubraižę.
Prieblanda ir šaltis mus atvydavo į skaityklą administraciniame pastate, kur mūsų laukė sumuštiniai su skurdžia parduotuvių ir turgaus kasdienybe, "gėdos eilėje" atstovėta, ir be jokio kamufliažo ant stalo įžūliai stypsanti tautiška antipartinė-antiandropovinė-antigorbačiovinė degtinė, kokia nors "Skaidrioji", "Ekstra" ar "Kvietinė", šalia - disidentiškai spindinčios taurės ir taurelės.
Mūsų rate A. Žalys nepaisė tų absurdiškų kovos su alkoholiu reikalavimų: keldamas taurelę už muziejuje per metus nuveiktus darbus, jis pajuokavo: "Mes neprisidėsime prie šalies ekonomikos griovimo." Be abejo, jis buvo girdėjęs anuo metu Klaipėdoje sklandžiusį pasakojimą, kaip miesto partijos vadas - pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, dyrinąs pro "šnapsinę" apgulusią minią, liaudies buvo kviestas: "Sekretoriau, į mases! Į mases!" Antialkoholiniame vajuje A. Žalys netapo pajuokos objektu. Bet tai visiškai nereiškia, kad taurelė būtų buvusi nuolatinė palydovė. Ją A. Žalys pakeldavo retai ir ypatingais atvejais.
PILIES "IŠLAISVINIMAS". Alfonsui Žaliui vadovaujant buvo pradėtas ir Klaipėdos pilies "išlaisvinimo" procesas. UŽKABORIAI. Alfonsas Žalys būdavo svečias ne tik reprezentacinėse miesto vietose, bet ir apleistuose užkaboriuose. Ne vienas. Visada lydimas Klaipėdos ar atvykėlių iš sostinės specialistų. Algirdo AUKŠTUOLIO archyvo nuotr.
Protinga pozicija - nieko nedaryti
Nežinau, kada ir kaip A. Žalys sumanydavo Kopgalio epopėjos tęsinius jau veikiančiame Jūrų muziejuje, tačiau jo pasiūlymai visada būdavo detaliai apgalvoti ir savalaikiai. Tik bėda, kad devintasis praeito amžiaus dešimtmetis sovietinėje imperijoje buvo itin nepalankus tokiems sumanymams. Bet kokiai statybai brežnevinė "ekonomiška ekonomika" buvo prigalvojusi aibę visokiausių apribojimų, suvaržymų ir griežčiausių draudimų. Tik krustelėk, ir jau būsi ką pažeidęs. Ir net neįtarsi, nuo ko ir kokiu būdu gausi per sprandą.
Tuo metu valdžios vyrams protingiausia buvo nieko nedaryti. Daugelis taip ir elgėsi, tik ne A. Žalys. Per patį lėšų ir medžiagų taupymo 1980-ųjų Maskvos olimpiadai vajų, kai buvo sustabdytos ir griežčiausiai uždraustos bet kokios statybos, mes betonavome galingus lauko baseinus jūrų žinduoliams. Vėliau, kai planinės ekonomikos traukinys dūmė į BAM'ą, mes ėmėmės delfinariumo statybos.
Bravūriškas gestas
Buvo aniems laikams grandiozinis valdžios surengtas pobūvis šimtui, gal ir daugiau svečių nuo aukščiausios valdžios vyrų iki Kopgalyje dirbusių statybininkų ir restauratorių.
Po apdovanojimų įteikimo A. Žalys paskelbė tostą, tačiau miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius J. Gureckas nuotaikingai šūktelėjo, kad pirmininkas skelbiąs tostą su pustušte taurele rankoje, o tokia reikšminga proga jis turįs pakelti ir išlenkti sklidiną taurę. Kolega Algirdas, stovėjęs prie butelių, nieko nelaukęs čiupo kuo didesnę taurę ir sklidinai prikliukino armėniško ar gruziniško "konjako". Ir štai A. Žalys aukštai virš galvos iškelia taurę, kad visi matytų, kokia ji didelė ir sklidina, ir neskubėdamas išgeria. Aidint plojimams, jis šauniai mosteli ranka pademonstruodamas, jog išgėrė taurę iki paskutinio lašo, ir kviečia visus pasekti jo pavyzdžiu.
Visada regėdamas be galo santūrų, šiuo atveju pamačiau netikėtai bravūrišką A. Žalį.
Pietūs iki paryčių
O kartą su kolegomis Algirdu Stankevičiumi ir Eugenijumi Buivydu buvome pakviesti pietų į Žalių namus. Kaip mes ruošėmės tam vizitui: kamantinėjome kolegę Olgą, Žalių marčią, kiek damų rasime jos uošvijoje, kokias gėles kuri mėgsta. Žadėjome neužsibūti. Sakėme: po pietų - kavutė, "čierkutė", ir viso gero.
Tos istorijos šaknys tokios: po Jūrų muziejaus atidarymo A. Žalys su svarbiais, dabartiniu žargonu sakant, VIP svečiais dažnai lankydavosi muziejuje, šiltais vasaros pavakariais prie alučio pasisėdėdavome žvejo etnografinėje sodyboje. Tas vaišes surengti man nebuvę sunku - tereikėdavo skambtelėti, šiuolaikiškai tariant, rėmėjams - aludariui Juškai, pienininkui Čebanauskui ar žuvininkui Kaupui - ir paprašyti "bačkelės macnesniojo", sūrio "su visa smetona" ir kmynais ar auksu spindinčios žuvelės ką tik iš rūkyklos. Už tai atsidėkodamas, pirmininkas ir pakvietė mus tų pietų.
Tiksliai sutartu laiku prisistatėme išsipustę ir galantiški. Ir nepajutome, kaip apsvaigome nuo šeimininkų dėmesio, nuo šnekų apie pirmąsias mūsų išvykas į jūrą ir ten patirtus nuotykius. Nuotykis po nuotykio, taurelė po taurelės... Nekreipėme dėmesio, nei kad armėniškąjį puikųjį pakeitė tautiškas gėrimas iš vairuotojo Antano gimtosios pakrūmės, nei kad damos tyliai pasišalino miego. Neatitokome ir tada, kai pirmininkas užkandai prie tautiškojo gėrimo pateikė konservuotų varlių šlaunelių... Aš dar paskaninau patiekalą pasakojimu, kaip varlės lupamos vėžiaujant keseliais Šalpės upelyje...
Kaip pareigūnas A. Žalys buvo oficialus, dalykiškas, išimtinais atvejais - kategoriškas. Tai buvo jo šarvai, kurių jis nenusisegdavo ir privačiuose pokalbiuose su menkiau pažįstamais žmonėmis. Matyt, šito jį buvo išmokęs gyvenimas. Tik kelis kartus mūsų vadą regėjau be šarvų. Ir tuomet jis buvo apsisiautęs geros nuotaikos tunika, kurios klostėse slypėjo iškalba, humoras, svetingumas. Tik trečią valandą nakties išropojome iš svetingų namų į Mažvydo alėją ir čia Eugenijus kad užtrauks: "Turururu, nerandu durų!" Mudu su Algiu puolėme jį tramdyti: "Buivydai, nešauk! Tuoj prisistatys milicija! Uždarys į "trezvilką"!" O jis: "Vo mes pasakysem, kur prisigierem!"
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą