600 "akvarelinių" stebuklų

Atrodo, tik vakar rašiau apie patirtus paieškų stebuklus 500-osios "Akvarelės" proga, o šiandien štai jų prisikaupė 600. Priminsiu surinktų stebuklų pačią pradžią, o ir vėliau atkapstytų.

Stebuklai vyko ciklui dar net neprasidėjus, o tik "gulint ant gimdyvės stalo". Pražiodyta burna tysančios odontologo Romo Abunevičiaus kėdėje jis manęs paklausė, ką įspūdingo "trenksiu" laikraštyje. Lignino prikišta burna pradėjau gargaliuoti, bet odontologas suprato esmę. Ir visas nušvitęs pranešė: "Iš Keiptauno turi atvažiuoti Uvė su žmona. Jo senelis gyveno Klaipėdoje. Čia gimė jo tėvas. Atvažiuoja kapstyti šeimos istorijos šaknų." Dėkingai sugargaliavau.

Tai buvo 2007-ųjų kovą, o balandį jau prasidėjo pirmosios "Akvarelės", neperdedu, sukėlusios skaitytojų susidomėjimo cunamį. Radosi tokių, kurie, iš laikraščio išsikarpę "Akvareles", jas "štabeliavo" į knygą. Ir, o stebukle, vaikščiojo aprašytųjų namų adresais.

Pirmosios "Akvarelės" buvo iš mano vaikystės aplinkos - Turgaus, Jono, Žvejų gatvių, kuriose gyveno draugai ir draugės - lietuviai, rusai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai. Na, rašant tas istorijas, išgirsdavau keliolika kitų, kurios "pakabindavo". Ir iš vieno namo keliavau į kitą. Tą, kurio pokario gyventojų istoriją apgraibom laikiau rankose. Na, o šimtmetines žinias apie namus, kurie nebuvo sugriauti per karą, apie juose gyvenusius žmones susirinkti įvairiomis formomis padeda Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė, dėl kurios erudicijos ir žinių nukeldama skrybėlę žemai lenkiuosi dėkodama.

BANKAS II O kitame prieškariniame ir pokariniame banke Turgaus g. 9 šiandien įsikūręs dabartinės kartos jaunesniųjų ir vyresniųjų pamėgtas Lėlių teatras.

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Pirmasis stebuklas - kunigaikštiškai maironiškas

Mūsų namo kaimynystėje gyveno neurologo Kazimiero Neniškio, su kurio atvykimu prasidėjo pokarinės Klaipėdos neurologijos istorija, šeima. Joje augo trys dukros ir sūnus. Tai buvo muzikuojanti šeima, ją įvairiomis progomis "papildydavo" kunigaikščiai Pokrovskiai, Lietuvoje atsiradę po 1917 m. Spalio revoliucijos ir išvengę daugelio kilmingųjų likimo - kartuvių ar kulkos kakton, o dar blogiau - į pakaušį. Tie kunigaikščiai jungdavosi į Neniškių šeimos orkestrėlį, grieždami savo instrumentais.

Tarp Neniškių šeimos nuotraukų aptikome ir Maironį, nusifotografavusį su Neniškių šeimyna jų tėvonijoje Turdvaryje. Atradimas - K. Neniškis iš dvarininkų šeimos. Visada piktindavausi, kai Klaipėdai buvo segama proletarinio miesto etiketė. Rašydama "Akvarelę" apie Neniškių šeimą, aptikau įrodymų, kad Klaipėdoje toli gražu gyveno ne tik proletarai, avėję kerzinius batus ir dėvėję šimtasiūles... Tai buvo pirmasis stebuklingas atradimas.

Santechninis stebuklas

Žandikaulis atvipo ir tuomet, kai pasibeldžiau į Jono gatvės 6-ojo namo buto duris. O čia kadaise buvo įsikūrusi gausi Jankūnų šeima. Jų duktė Valerija, tapusi etnologe, pasakojo šeimą gyvenus medikų darbo grafiko ritmu - bet kuriuo paros laiku galėdavo tėvą versti iš lovos remontuoti vamzdžių. Mat jis karo metu buvo išvežtas darbams į Vokietiją, ten ir tapo puikiu santechnikos specialistu. Pokarinėje Klaipėdoje jis buvo vienintelis, išmanęs vokiškų varinių vamzdžių kombinacijas ir varžtelius. Man stebuklas buvo sužinoti, kad Klaipėdos santechnika labai skyrėsi nuo visos Lietuvos namų santechnikos ir kanalizacijų. O dar stebuklas buvo sužinoti, kad Juozapas Jankūnas privalėjo įvaldyti ir povandeninio naro įgūdžius, nes kai kurias "triūbas" remontuoti reikėjo nerti į Dangę... Nemokėdamas plaukti nėrė.

Žydai iš arčiau

Viena iš mano vaikystės draugių, o vėliau bendradarbė buvo žydaitė Sonia Minina. Bet tik rašydama "Akvarelę" apie jos šeimą, sužinojau kiek daugiau apie žydų tragedijas, nes Sonios mama Dora buvo patyrusi konclagerio "linksmybes".

Sonios šeima nebuvo tipiška žydiška, nes Doros vyras buvo rusas Vasilijus. Su Sonios tėvu Dorą išskyrė karas, kai jis pasirinko Vakarus, o ji ryžosi grįžti į Šiaulius, iš kurių vokiečiai jų šeimą išgabeno į koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Taigi, šitas stebukliukas buvo tarsi ir lokalinis - sužinoti vaikystės draugės šeimos istoriją ir ją papasakoti kitiems. Nes apie žydų patirtas skriaudas 2007 m. svarstymai dar nebuvo įsilingavę.

O štai prieš kelerius metus, kai įžengiau į Vilties gatvę ir pasibeldžiau į čia kadaise gyvenusios Prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino šeimos buto duris, vėrėsi net labai neištyrinėti "žydiški" horizontai.

KLAIPĖDIEČIŲ KARTOS. Per paskutinius 70 metų Klaipėdoje išaugo ir subrendo kelios mūsų miesto kartos. Dažno jų pavardės neaptiksime nei žinynuose, nei enciklopedijose. Ši Klaipėdos 4 - osios vidurinės mokyklos pradinukų karta jau yra užauginusi vaikus, o dabar popinanti anūkus.

Silvestros PLAUŠKIENĖS archyvo nuotr.

Visi vyresnieji klaipėdiečiai puikiai žino, kad Prekybos valdybos viršininkas Arkadijus Lichtinšainas buvo "dievas ant Klaipėdos". O kokia to dieviškumo kaina, tesužinojau iš jo sūnų Marko ir Aleksandro. Ir man labai apmaudu, kai, papūtus "perestroikos" vėjams, Lietuvos patriotais save laikantys veikėjai taip negarbingai ir nepelnytai net ne nukryžiavo, bet ketvirčiavo ilgametį valdybos vadovą.

Be A. Lichtinšaino plačių ryšių ir pastangų šiandien Klaipėdoje daug ko neturėtume, įskaitant Lietuvos jūrų muziejų su "Meridianu". Pelnytai laurus kabiname ant ilgamečio Klaipėdos vadovo šviesaus atminimo Alfonso Žalio krūtinės. Bet, kai reikėdavo statybinių medžiagų, plieno lakštų, ypatingo stiklo slapta statomam Jūrų muziejui ar diplomatinių vingrybių "Meridianui" iš Rygos partempti į Klaipėdą, pravertė ir A. Lichtinšaino šviesus protas ir olimpinė ramybė veide, derantis dėl pačių įvairiausių sąlygų.

Čia galbūt ne vieta skaičiuoti A. Lichtinšaino nuopelnus Klaipėdai. Ją tikrai jis mylėjo ir viską darė miesto ir jų gyventojų labui. Nepykit, siaurapročiai patriotai, tačiau A. Lichtinšainas tikrai nebuvo nusipelnęs būti vejamas iš Klaipėdos, kai prasidėjo kovos dėl Prekybos valdybos sukauptų lobių.

Atvirkščiai, jam reikėjo statyti paminklą, kad tie lobiai Klaipėdoje buvo. Ir beveik kiekvienas klaipėdietis pagal A. Lichtinšaino sugalvotą schemą tais lobiais galėjo pasinaudoti, gaudamas ne tik talonus baldams, bet ir, ak, ak, prancūziškiems kvepalams. Kituose Lietuvos miestuose tos gėrybės kažkur prašapdavo, o gal jų ir visai nebūdavo, nes analogiškų kontorų vadovai tokių ryšių su kuo reikia net susapnuoti negalėjo...

 ANIKĖ. Rekonstruojant teatrą, buvo ruošiamasi ir Taravos Anikės fontanėlio atstatymo darbams.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo nuotr.

Aktorių "kolchozo" stebuklai

Augusiai Turgaus gatvėje visi Dramos teatro aktoriai buvo kaip ant delno. Scenoje. O kokia buvo jų kasdienybė, tesužinojau tik rašydama "Akvareles" apie aktorių "kolchozą" S. Nėries gatvės name.

"Kolchoze" bene spalvingiausia figūra buvo Vytautas Kancleris. Apie jį nemažai žinojau ir iki "Akvarelių". Tačiau, rinkdama medžiagą tikslingai, sužinojau kur kas daugiau. Tarp įvairių legendų buvo ir tokia: V. Kancleris per savo gimtadienį eidavęs spardyti NKVD pastato, buvusio šalia jų namo, durų. Mat jo giminė - iš kilmingųjų, o sovietinių slaptųjų tarnybų patronas Feliksas Dzeržinskis irgi iš bajorų. Tai, esą, jis spardydavęs tas duris ir putodavęs, kodėl NKVD naikina kilminguosiuos.

Tačiau Kanclerių duktė Dalia man uždraudė šią legendą atpasakoti "Akvarelėse", nes ji nelabai tikėjo tėvą buvus tokį drąsuolį, ji abejojo ir kilmės legendomis, kurioms patvirtinti ji neturi jokių dokumentų. O man taip patinka įsivaizduoti iš kilmingos šeimos gražuolį aktorių, spardantį NKVD - KGB būstinės duris, kai čia pat to pastato kieme kai kas būdavo ir šunimis pjudomas, ir rūsiuose kankinamas.

Bus daugiau