600 "akvarelinių" stebuklų (2 dalis)

Dvi paros su vokiečiu Uve

Rašinio pradžioje minėtas odontologas R. Abunevičius savo pažado nepamiršo. Taigi, "Akvarelės" jau buvo gerokai įsibėgėjusios, kai liepos mėnesį paskambino to odontologo asistentas Bronius Einars.

"Mes čia su svečiais iš Keiptauno keliamės per Kuršių marias. Už pusvalandžio būsim "Klaipėdos" viešbutyje", - pareiškė. Prisipažinsiu, ši žinia nelabai nudžiugino, nes buvau labai pavargusi ir išsekusi nuo dienos darbų. Bet tokios progos praleisti negalėjau. Prieš aštuonias vakaro kaip kulka skuodžiu į viešbutį, nes man buvo pažadėtos dvi pokalbio valandos.

Bendrauti nebuvo lengva. Nes Uvė - vokietis, jo žmona Doreza - olandė, bendraujame angliškai. Liežuvis pinasi, talkininkauja Bronius. Bet apie vidurnaktį jau kalbamės beveik laisvai. O iki 4 val. ryto - jau ir visai laisvai. Bet ir to buvo per maža. Sutarėme dar kitą dieną susitikti, nes Uvės šeimos istorija be galo įdomi, kaip mes, žurnalistai, sakome - tiesiog "razinka".

Šios istorijos stebuklas buvo tai, kad labai akivaizdžiai suvokiau: karo padariniai be galo buvo skaudūs ne tik lietuviams, rusams, bet ir patiems karą pradėjusiems vokiečiams. Kažkaip iki tol nesusimąstydavau, kiek tragedijų išgyveno patys karingieji vokiečiai, suvedžioti ir pamesti visą peklą kartu su Josifu Stalinu užkūrusio Adolfo Hitlerio.

Uvės mama, vis nesulaukianti iš karo grįžtančio vyro, iš sugriautos Vokietijos emigravo į Pietų Afriką. O Uvės tėvas iš karo po belaisvio patirčių vis dėlto į Vokietiją grįžo. Ir kažin ar Uvė būtų pamatęs savo tėvą, kurio beveik nebeprisiminė, jei ne jo sužadėtinė Doreza.

Olandai, Pietų Afrikoje pradėję kurtis XVII amžiuje, gyvena labai uždara bendruomene, į kurią sunkiai įsileidžia prašalaičius. O jei jau įsileidžia, tai apie juos turi žinoti, kaip sakoma, nuo Adomo ir Ievos. Tad Doreza, Uvei net nežinant, su jo broliu leidosi kelionėn į Vokietiją ieškoti Uvės tėvo. Kokios vestuvės be tėvo? Uvės broliui rūpėjo tėvą pamatyti. Taigi interesai sutapo.

Tėvą "atkapstė". Jis buvo pakviestas į Uvės ir Dorezos vestuves. Ir jis atskrido. Uvės tėvas ir mama trims dienoms vėl įsimylėjo,bet jam reikėjo grįžti į Vokietiją, nes ten laukė šeima visai ne su Uvės mama. Štai tokios liūdnų stebuklinių pasakų pynės ir pulsuojantys stebuklingi jausmai.

Autentiški stebuklai

Manau, kad "Vakarų ekspresas" labai laiku susigriebė pasakoti kelių epochų Klaipėdos namų ir žmonių istorijas. Nes dar gali pakalbinti žmones, kurie lytėjo prieškario Klaipėdos autentiką.

Kai rašiau apie Minijos gatvės 1-ąjį namą, teko kalbinti ir rašytojo Juozo Baltušio sūnėną Albertą Juozėną, kadaise gyvenusį šiame name. Jis su tokia meile prisiminė lomelę laiptų turėkluose. Ponas Albertas dabar gyvena Vilniuje, bet, atvažiavęs į Klaipėdą buriuoti, užsuka ir į tą namą patikrinti ar tebėra toji lomelė turėkluose.

O Vygandas Čijunskas, gyvenęs Didžiojoje Vandens gatvėje, labai džiaugiasi, kad po jo vaikystės namo kapitalinio remonto išliko tie patys vaikystėje trypti cemento laipteliai, nors seniai čia nebegyvena.

Vieni iš paskutinių stebuklų

Dažnai manęs klausia, kaip surandu dar gyvų Klaipėdos istorijos liudininkų. Labai įvairiai. Kartais siūlo galą sugriebiu privačiame pokalbyje, kaip nutiko su ponia Stanislava kalbantis apie jos išgyventą tremtį ir skaudų sugrįžimą į Lietuvą. O čia niekas nenorėjo rizikuoti priimti į darbą. Surizikavo tik Tuberkuliozės dispanserio vyriausiasis gydytojas Pranas Lideikis. "Kabinant" istoriją giliau, paaiškėjo ir kodėl.

Kai dabar tokia neaiški Klaipėdos pašto, tapusio miesto simboliu, ateitis, feisbuke aptikau Kęstučio Meškio postą apie gyvenimą nuo 1945 m. pašto statinių komplekso viename namų, nes tėtis dirbo paštininku. Vėlgi buvo stebuklas sužinoti, kaip dirbo paštas pokariu, kai mieste nebuvo elektros, kai nebuvo patikimų transporto linijų, gabenančių korespondencijas, siuntas ir t. t.

Griuvėsių stebuklas

Šiandien taip susipriešinusios tautos dėl įvairių priežasčių - religinių, teritorinių ar patirto genocido, beje, ne tik žydų. Dažnai galvoju - kodėl? Genocido kalavijai skabė armėnus, ukrainiečius, Krymo totorius, Baltijos šalių tautas, kurių istorija mums artimiausia, nes labai panaši į pačių lietuvių išgyvenimus.

Genocidą išgyveno ir patys rusai, geriausioji šios tautos dalis. Taip, pokariu jų Klaipėdoje atsirado nemažai, atvykusių ir savo valia, ir SSRS partijai bei vyriausybei, lėmusiai jų likimus, liepus. Kiekvienas, kalbantis ne lietuviškai, suvažiavėlių iš visos Lietuvos dažnai buvo laikomas priešu, visiškai nesusimąstant, kokį sunkų praeities akmenį atsivilko į Klaipėdą tas žmogus. Tačiau ne kas kitas, o atvykėliai iš Lietuvos ir "plačiosios tėvynės" po labai sunkių darbų uoste, atgaivintuose prieškario fabrikuose, ligoninėse, duonos kepyklose ėjo tvarkyti griuvėsių. Neatlygintinai.

Ir nėra ko stebėtis, kad jie dabar savinasi Klaipėdą kaip ir mes, nes ją kėlė iš griuvėsių, statė namus, kepė duoną. Žodžiu, kūrė Klaipėdą. Ne tokią, kokios galbūt troškome, ilgėjomės, o tipinę, pagal SSRS tipinius planus. Ir gal šiandien mūsų miestas būtų visiškai kitoks, jei nebūtų atsiradę protingų žmonių, sovietmečiu suvokusių Klaipėdos išskirtinumą ir dėjusių pastangas tai išsaugoti.

Niekaip nesuprantu, kodėl įvairių tautybių žmonės vieni prieš kitus turėtų mojuoti kardais, kai dažnu atveju buvome lygiavertės totalitarizmo aukos. Tereikėtų tik pripažinti istorinę tėkmę.

Epochų veidrodis

Štai jau tryliktuosius metus kone kasdien vaikštau po senuosius Klaipėdos namus. Ir kiekvieną kartą, pasibeldus į kurio nors namo buto duris ir joms svetingai atsivėrus, aptinku stebuklus.

Iš jų netikėtai man pačiai susilipdė netgi ne mozaika, o kelių epochų veidrodžiai. Kaip ir kas gyveno prieš šimtmetį ar du, kaip ir kuo mes, klaipėdiškiai, gyvenome ir tebegyvename. Per paskutinius 70 metų Klaipėdoje išaugo ir subrendo kelios mūsų miesto kartos. Šiandien tūkstančiai išdidžiai ištaria: "Aš - klaipėdietis". Ir jau niekas nebeturi teisės kreivai šyptelėti - anoks tu klaipėdietis, kai tavo apsamanojusios šaknys - zanavykuose ar Žemaitijos kaimo glūdumoje.

Taigi, tryliktuosius metus klijuoju ir sidabrinu Klaipėdos veidrodį, atspindintį mūsų miesto kūrėjų portretus, nepaisydama tautybės - lietuvis, vokietis, rusas ar žydas. Dažno jų pavardės neaptiksime nei žinynuose, nei enciklopedijose. Bet jie gaudė žuvis ar vedė laivus per jūras ir okeanus, kepė duoną ar siuvo batus, mūrijo krosnis ar tapė paveikslus, statė namus ar šlavė kiemus ir gatves, rašė knygas ar kukliai jas išduodavo skaitytojams bibliotekose, kartu mylėdami ar nekęsdami, gyvenę pagal rašytas ir nerašytas taisykles arba patys pasirašę nuosavus moralės kodeksus, kūrė Klaipėdą.

Dažnai tie lankomi senieji namai dėl įvairių priežasčių yra pasiekę griuvenų statusą. Tačiau tuose griuvėsiuose tebesklando juose gyvenusių žmonių auros. Kai kurie restauruoti, perstatyti, bet ir juose dar gali užtikti tebepulsuojančią dvasią kad ir laiptelyje, kuriuo kopdavo dabar Lietuvoje žymūs žmonės.

Kad jų nepamirštume, štai ir landžioju po karo nesugriautus mūsų miesto namus, kiemus, gatves ieškodama stebuklų. Ir net keista - randu. "Akvarelių" ciklo pagrindu išleistos keturios knygos, manau, kaip paminkliukas jau iškeliavusiems anapilin, o ir gyviems jų palikuonims, tęsiantiems tėvų ir senelių darbus. Tik jau visai kitomis sąlygomis ir formomis.