Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (143)

"Jeigu į duris pabelstų ir lieptų sėsti į vežimus, mums būtų reikėję tik apsiauti batus ir užsivilkti paltus", - sakė Audronė.

Joms nebuvo aiškinama, kodėl taip turi gultis į lovas, o ne su naktiniais marškiniais kaip kadaise. Tačiau jau ūgtelėjusios mergaitės pačios suprato, kodėl taip yra.

Kartą jos sužinojo, kad geležinkelio stotyje kažkas bus. Nors tėvai griežtai prisakė ten nosies nekišti, tačiau smalsumas paėmė viršų. Tėvai juk darbe - tėtis kaip visada spaustuvėje, mama - darželyje. Ir Audronė su Žibute nugarmėjo prie skirtingų geležinkelio pervažų. Bet matė tuos pačius vaizdus - žmonių prigrūstus gyvulinius vagonus.

S. Daukanto 23-ajame name gyvenusių bendradarbių Kirvaičių ir Lugų šeimos prie šventinio stalo kartu sėsdavo ne tik namuose, bet ir spaustuvininkų vakaronėse. Iš kairės: Juozas Kirvaitis, Stasys Lugas, Bronislava Lugienė, Ona Kirvaitienė.

Žmones iš NKVD kiemo Klaipėdoje vežimais ar sunkvežimiais gabendavo į Šilutę, kur formuodavo išvežamųjų sąstatus. Tačiau iš Šilutės tremtinius vis tiek reikėdavo pravežti pro Klaipėdos stotį. Tad reikia įsivaizduoti kaip gerai, nepaisant stingdančios baimės, veikė tuometis bevielis telefonas - Klaipėdoje žinojo, kada bus pravežami į Sibirą ar prie Laptevų jūros išgabenami Klaipėdos krašto lietuviai.

"Aš nežinau, kodėl tas milžiniškas gyvulių vagonuose prigrūstų žmonių sąstatas sustojo Klaipėdos geležinkelio stotyje. Gal nebuvo laisvo kelio, nes tuomet dar nebuvo tiek geležinkelio atšakų, kiek dabar, gal dėl kitų priežasčių. Vaizdas buvo klaikus. Sąstato laukę žmonės klykdami bandė išvežamiems įduoti maisto. Vieni išvežamieji giedojo Lietuvos himną, kiti - "Marija, Marija". Praėjo šitiek metų, o tą vaizdą iki mažiausių smulkmenų prisimenu iki šiol", - sakė ponia Žibutė.

O ponia Audronė prisiminė, kaip žmones, norinčius išvežamiesiems paduoti geriamo vandens stiklainius, nuo vagonų gainiojo automatais ginkluoti pareigūnai.

Tad su drabužiais miegoti guldomos mergaitės suvokė, kokiai "kelionei" jos yra paruoštos. Suprato ir kodėl iš jų aplinkos dingsta žmonės.

"Gretimame name gyveno tokie Raudoniai. Jie su niekuo nebendraudavo. Ponia Raudonienė būdavo tokia elegantiška, visada su skrybėlaitėmis. O Raudonis buvo odontologas-dantų technikas. Vakarais ši pora išeidavo pasivaikščioti. Spėliodavome, kodėl jie visuomet nešdavosi lagaminėlį? Gal irgi būdavo pasiruošę suėmimui? Ir netrukus ši pora dingo. Turbūt juos išvežė lygiai taip pat, kaip tuos tremtinius, kuriuos matėme Klaipėdos geležinkelio stotyje ir pervažose", - sakė A. Kirvaitytė-Vaserienė.

Nepaisant visiems baimės įvarydavusio enkavėdistų siautėjimo, nepaisant nepriteklių, Kirvaičių šeimoje būta ir gražių akimirkų. Apie visa tai - kitą pirmadienį.

Anonsas

• Kaip Kirvaičių šeimoje formavosi tradicija prie stalo sėsti visiems kartu.
• Kaip S. Daukanto 23-iajame name, spaustuvės darbuotojų "tvirtovėje", apsigyveno kapitonas Sigitas Šileris.
• Kuo gyveno kita šio namo šeima - Lugai.
• Kokią patirtį į Klaipėdą atsivežė prityręs spaustuvininkas Stasys Lugas.