Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (149)

Kas Jus erzina šiandieninėje Klaipėdoje?

Mane daug kas džiugina, o ne erzina. Klaipėdos universiteto istorinė kultūrinė veikla, Teologijos katedros ugdomasis darbas, etnografinis ansamblis "Vorusnėlė". Sveikintinas miesto paveldo specialistų, architektų siekis atgaivinti senosios architektūros ženklus, atstatyti Memelburgo pilį.

Erzina tik uosto teritorijos užsklęstumas, likęs, matyt, nuo sovietų saugumo, kuris ir savo šešėlio bijojo, laikų. Ar buvo kur pasaulyje matyta uostą aklina siena atitverti, vartus po septyniais užraktais laikyti? Prieškario Klaipėdoje miestelėnai laisvai uosto krantinėmis "špacieravo", marių gaiviu oru mėgavosi, jūros tolių romantikos sielai sėmėsi. Mes, vaikai, po Žiemos uostą lakstėm, Šiaurės krantinėje iš laivų iškraunamas kolonijines prekes "observuodavom"... Ir nieko! Tiesa, reikėdavo saugotis uosto vachmistro, puceriu vadinto. Jis vaikydavo per arti prie krovos darbų prilindusius.

Svajoju ir dabar apie atvirą uostą - vienintelį Lietuvos langą į pasaulį. Gražų, atvirą langą, saugomą nuo kontrabandos ir kitų neleistinų dalykų pasienio ir vidaus policijos. Bet atdarą vidaus ir užsienio piliečiams - geros valios žmonėms. Daug kas jau padaryta - krantinė kruiziniams laineriams, Danės žiotys - švenčių koncertams. Tikiuosi sulaukti ir aš naujo "senojo" uosto.

Kai hitlerinė Vokietija aneksavo Klaipėdą, Jums buvo 14 metų. Kokios buvo tos pirmosios nemokyklinės gyvenimiškos pamokos?

Greta moralinio ir etinio asmenybės formavimo tiek šeimoje, tiek ir mokykloje vyko ir patriotinis ugdymas. Lietuviškų mokyklų auklėtiniai augo skautybės dvasia persunkti. Patriotiškumas reikšdavosi gatvių "karais". Jei sutiktas buršas sako "Willst du ins Schnauze?"(nori snukin?), žemaitis, nieko nelaukęs, vožia kumščiu marmūzėn... Negalima leisti, kad tau ant galvos liptų.

Patį didžiausią "žygdarbį", kiek pamenu, mūsų paauglių komanda atliko anšliuso išvakarėse. Klaipėdos centrinėmis gatvėmis marširavo vokiečių grupės - juoda uniforma, šūksniai "Heil!". Mums, paaugliams lietuviukams buvo nejauku ir pikta. Sutarėme apsirengti mėlynais uniforminiais gimnazijos kostiumais, užsimaukšlinti raudonas vytautiečių kepures ir išeiti į centrinę gatvę. Mūsų gimnazijos raudonos kepurės vokiečiams buvo žinomos, nes vokiečių Luizės gimnazistai nešiojo žydras.

Sutartą valandą sutartoje vietoje susirinkome. Raudonkepurių patriotų atėjo vos septyni - tie, kuriems pavyko iš namų be tėvų žinios išsprūsti. Narsiausias iš vyresnės Žemesnės tercijos klasės pasigyrė turįs už kelnių slaptai užkištą montekristą - mažo kalibro būgninį revolverį su trim šovinukais. Rikiavomės po tris į dvi gretas, priekyje - mūsų montekristas. Priešais gatve artėjo juoda kolona. Kaukšėjo akmeniniu grindiniu aštuonios gretos po keturis. Pajutom drebulį kinkose - praleis ar ne? Praėjom. Atgavę amą išsiskirstėme į namus. Laimingi, kad nugalėjome savo baimę, kad parodėme naciams, jog "in Memel" dar ir lietuvių esama.

Ko palinkėtumėte šiandieninei jaunajai klaipėdiečių kartai?

Auga nuostabi karta - laisva, protinga, veikli, tik nežinau, ar moraliai tvirta. Būtų gera, kad moksleiviai vasaromis keliautų dviračiais po miestelius ir sodybas, aptiktų lietuvininkų dvasinio ir socialinio gyvenimo ženklų, o pavasario iškylų metu aptvarkytų bent vienas apleistas kaimo kapinaites ir pajustų Klaipėdos krašto išskirtinumą. "Lietuvininkais esam gimę, lietuvininkais ir turim būt, tą garbę gavome užgimę, neturim leisti jai pražūt." Štai kas svarbiausia.