Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (153)

ŠIAULIUOSE. Jadvygos ir Stanislovo Jurevičių šeima, pabėgusi nuo sovietinės tvarkos Rusijoje, 1922 m. įsikūrė Šiauliuose. Nuotraukoje, darytoje apie 1928 m., V. Jurevičius stovi už tėvų nugaros.

"Gimė 1914 04 15 Jaltoje, Rusijoje. Atvykęs į Lietuvą, 1933 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą. Pašauktas atlikti karinę tarnybą, įstojo į Karo mokyklą. 1936 09 15 ją baigus (XI asp. laida) suteiktas automobilininkų jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į inžinerijos karininkų atsargą. Nuo 1936 10 01 Vyriausiojo kariuomenės štabo IV skyriaus civilinis tarnautojas. 1939 07 07 stažavosi 3 tankų kuopoje. 1940 03 01 priimtas į kariuomenę civiliniu tarnautoju, paskirtas poligono raštvedžiu-iždininku.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant kariuomenę 1940 11 15 paskirtas Raudonosios armijos 184 šaulių divizijos lengvosios artilerijos pulko iždininku, 12.20 - pulko sandėlių viršininku. Kilus Vokietijos -

SSRS karui iš Raudonosios armijos pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais gyveno Šiauliuose, dirbo bendrovės "Sodyba" inspektoriumi. 1944 02 įstojo į Vietinę rinktinę, paskirtas bataliono vadu, 05.15 vokiečiams likviduojant Vietinę rinktinę iš bataliono pasitraukė ir grįžęs į Šiaulius slapstėsi", - rašoma knygoje.

V. Jurevičiaus sūnus Šarūnas pasakojo, kad sovietmečiu tėvas apie savo profesinę praeitį nekalbėdavo. Daugiausiai pasakodavo apie Kauno studentų bruzdėjimus "Mes be Vilniaus nenurimsim" ir apie Europos krepšinio čempionatą Kauno halėje 1939 metais.

"Kai jį laimėjo lietuviai, tėvas sakė daugiau niekuomet nebegirdėjęs taip darniai ir iš tiek krūtinių giedant Lietuvos himną",- sakė Š. Jurevičius, prisiminęs, kad tėvas sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo "Kardo" žurnalui rašė memuarus.

Tarsi Basanavičius

V. Jurevičiaus tėvas Stanislovas Jurevičius buvo įgijęs tais laikais Lietuvoje dar labai retą, o gal ir visai neregėtą išsilavinimą - ūkininko nuo Šiaulių sūnus Maskvos universitete 1908 m. baigė gamtos ir farmacijos mokslus ir išvažiavo dirbti į prestižinį Rusijos imperijos miestą kurortą Jaltą. Į jį suvažiuodavo visas Rusijos elitas, čia didžiąją metų dalį gyvendavo pati imperatoriaus šeima.

KLAIPĖDOJE. Didžiausioji Vytauto Jurevičiaus gyvenimo dalis prabėgo Klaipėdoje dirbant statybinėse organizacijose ir gyvenant Danės g. 27-ajame name.

S. Jurevičius Jaltoje buvo įsteigęs Lietuvos konsulatą, draugiją ir net lietuvių sanatoriją. Savotiškas Jonas Basanavičius, tik ne Varnoje (Bulgarija), o Jaltoje. Tad farmacininko S. Jurevičiaus namuose Lietuvos šviesuolių vizitų per 12 gyvenimo Jaltoje metų tikrai nestigo. Šeimos namus ne kartą yra lankiusi tautinio atgimimo Lietuvoje šalininkė, rašytoja ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, knygnešė Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė. Jos sesuo Vanda Didžiulytė-Albrechtienė netgi buvo visų trijų farmacininko S. Jurevičiaus vaikų, tarp jų ir Vytauto, krikšto mama.

Kai 1918 m. Lietuvoje paskelbė nepriklausomybę buvo planuojama S. Jurevičių skirti Lietuvos ambasadoriumi Jaltoje. Tačiau Rusijoje stojusi sovietinė tvarka lietuvį, ketinusį Jaltoje kurti laboratoriją, 1922 m. parginė atgal į Lietuvą.

Gyvenimas tęsėsi Šiauliuose, kur S. Jurevičius atsidėjo pedagoginiam darbui. Čia jis įsteigė cheminės bakteriologijos kabinetą, parašė pirmąjį lietuvišką chemijos vadovėlį, parengė bakterijų žinyną. Tad vėl aplink Jurevičių šeimą sukosi daug Šiaulių ir visos Lietuvos šviesuomenės. Trys augantys vaikai, kaip ir Jaltoje, toliau brendo inteligentiškoje aplinkoje. Todėl visai nenuostabu, kad klaipėdiečiai, pažinoję V. Jurevičių, pabrėžia išskirtinę jo inteligenciją.

"Vytautas Jurevičius dirbo Statybos tresto, vėliau statybos valdybos gamybos skyriaus viršininku. Darbe buvo ne tik pabrėžtinai mandagus, bet pedantiškai kruopštus ir sąžiningas. Todėl turėta daug vargo, kai planus reikėdavo "patampyti". Jo išsilavinimas ir vidinės nuostatos to neleisdavo... Na, o džentelmeniškumas buvo paveldėtas ir reiškėsi ne tik darbe. Mano žmona dirbo greitosios pagalbos stotyje gydytoja-pediatre. Kartą, grįžusi iš budėjimo, pasakojo apie vieną iškvietimą: kieme pasitikęs pagyvenęs ponas, pasisveikinęs nukeldamas skrybėlę, atidaręs mašinos dureles, padavęs ranką išlipant iš jos, ir paėmęs panešti lagaminėlį nuvedė pas ligonėlį anūką. Toliau žmonos, "apakusios" nuo tokio elgesio, pasakojimą nutraukiau, nes iš karto atspėjau, pas ką ji lankėsi", - pasakojo V. Jurevičiaus bendradarbis V. Šiaudvytis

Aleksandra ir Jonas Sutkai teigė niekuomet kaimyno nematę be kaklaraiščio ar netvarkingai apsirengusio.

"Netgi tuomet, kai jo žmona Albina staiga susirgo ir taip pat staiga ligoninėje mirė, o mums buvo skirta misija apie tai Jurevičiui pranešti, pabeldę į duris, turėjome ilgai laukti, kol jas atvėrė, nes rišosi kaklaraištį..." - pasakojo A. Sutkienė.