Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (167)

2010-09-13 00:01

Į Turgaus gatvės 23-iąjį namą apie 1961-uosius metus atsikraustė Aldonos ir Kosto Žilinskų šeimyna.

Savanorės duktė

Iš Utenos kilusios panelės Aldonos mama labai dažnai pasakodavo apie Klaipėdą. Mat ji 1923 m. buvo įsiliejusi į ją vaduoti pasiryžusiųjų gretas. Tuomet Aldonos mamai buvo 20 metų ir ji buvo kupina idealų. O vėliau gyvenimas susiklostė taip, kad atsidūrė kaime prie Utenos. Ir vis svajodavo apie Klaipėdą. Tad pokariu ir "komandiravo" dukrą į svajonių miestą.

Kai Aldona bent kiek apšilo kojas Klaipėdoje, atsikraustė ir tėveliai. "Tik tėtis neilgai bepagyveno čia. Po trijų mėnesių pasimirė",- atsiduso Aldona.

Jos mama dirbo "Gulbės" fabrike. Ir ją, einančią iš darbo, labai pribloškė pamatyti kareivių palaikų "kraustynių" iš būsimojo skulptūrų parko vaizdai. Tuokart ji tarsi testamentą dukroms ir sūnui susakė: "Vaikai, kai aš numirsiu, kas benutiktų, tik netampykit mano kaulų iš vietos į vietą", - tarsi nuspėjusi Liepų g. kapinių ateitį prisakė ji.

Aldonos tėvelis Liepų g. kapinėse atgulė 1946 m., o mama prie jo prisiglaudė 1957 m. "Kai iš kapinių prasidėjo totalinis palaikų perkėlimas į Joniškės kapines, taip ir nedrįsome tėvų palaikų pajudinti, prisimindami mamos priesaką", - sakė Aldona.

Jos tėvų kapas - kaip tik toje vietoje, kur palaidoti 1923 m. Klaipėdos vadavimo savanoriai. "Manau, kad mama guli savo vietoje - per keliuką nuo paminklo 1923-ųjų Klaipėdos vaduotojams", - sako Aldona.

Raudonojo maitintojo kioskai

Jaunėlis Žilinskų Kęstutis vyresniam broliui Vytautui dažnai taip "ant galvos" lipdavo: mat vyresnėlio pareiga būdavo Kęstutį prižiūrėti. Tai ir tampydavosi su broliuku, nors ir ne visada tas patikdavo...

Aldona Žilinskienė į Klaipėdą "žvalgybon" atvažiavo 1946 m. Darbo gavo Raudonojo maitintojo kioske. "Tų kioskų mieste buvo keliolika. Juose buvo pardavinėjami maisto produktai. Pokariu tai buvo tikra brangenybė. O kitame raudonojo maitintojo kioske netoliese dirbo Kostas, su kuriuo susipažinau. 1947 m. nuėjom į kontorą ir susirašėm", - pasakojo ji. Paklausta, kaip atšventė svarbų įvykį, Aldona sakė, kad susirašę kiekvienas nuėjo dirbti į savo kioskus.

Jaunavedžiai iš pradžių glaudėsi kambarėlyje Minijos g. name, kur 1949 m. gimė Vytautas, o vėliau kambarėlyje be jokių patogumų name Nemuno gatvėje, kur 1954 m. gimė Kęstutis.

Butas kaip rojus

Vytautas ir Kęstutis Žilinskiukai jau buvo gerokai ūgtelėję, kai žemės ūkio technikos kontoroje, kurioje tarnavo Kostas Žilinskas, šeimynai "priėjo eilė" gauti butą.

"Jį turėjome gauti naujos statybos name. Tačiau žemės ūkio technikos kontoros viršininkas užsiminė, esą visai būtų gerai, kad Žilinskai kraustytųsi į Turgaus g. 23 -ąjį namą, kuriame jo šeima tuo metu gyveno, o jau jis persikraustytų į tą naujos statybos namą...

"Vonia, šiltas vanduo. Pasijutome rojuje",- naujakurystės džiaugsmą prisiminė Aldona. Tame bute Žilinskai išgyveno daugiau kaip 30 metų.

Aldona su nostalgija prisiminė buvusius kaimynus Turgaus 23-ajme name. "Labai nuostabūs žmonės. Kai kėlėme Vytauto vestuves, mūsų buto kambarius sujungėme su kaimynų. Ir buvo labai šaunu - daug erdvės. Kiti kaimynai jaunavedžius priglaudė, dar kiti - svečius. Žodžiu, buvome tikri kaimynai. To kaimynystės jausmo labai pasigendu šiandien, kai net "labas" laiptinėje retas teištaria",- apgailestavo Aldona.

Namų teatras

Vyresnėlis sūnus Vytautas Žilinskas, kaip ir dera tikram klaipėdiškiui, pasirinko jūrininko kelią. Pradėjęs dirbti žvejų kolūkyje, vėliau į jūrą plaukdavo dideliais laivais.

"Tiesa, vienu metu jis nuo tos jūros atsitraukė, nes labai norėjo broliui teatre talkinti. Bet netrukus grįžo prie jūreivio darbo",- pasakojo Aldona.

O štai Kęstutis nuo mažumės buvo pamišęs dėl teatro: "Grįždavo iš darželio, susisodindavo ant laiptų kaimynų vaikus ir prasidėdavo vaidinimai..."

Kai Kęstutis pradėjo lankyti mokyklą, gal kokioje ketvirtoje klasėje, Žilinskus aplankė išsigandusios mokytoja ir auklėtoja. "Kęstutis kažką yra sumanęs. Nuolat su klasės draugais šnabždasi, kažką rašo. Kad tik vaikis nebūtų į politiką ir proklamacijas įnikęs",- nerimavo pedagogės.

Kęstutis Žilinskas augo tais laikais labai prabangiame vežimėlyje.

Kai Kęstutis grįžo namo, mama su tėčiu tikrą kvotą surengė: ką jis su tais draugais šnabždasi, ką rašinėja? Kęstutis buvo priverstas prisipažinti, kad tie šnabždesiai visai ne su politika susiję, o su vaidinimu, kurį mokytojoms vaikai norį parodyti Kovo 8-osios proga... "Kęstutis buvo subūręs grupelę berniukų, su kuriais vaidindamas ir norėjo nustebinti mokytojas",- pasakojo Aldona. Ji taip pat prisiminė, kad auklėtoja ir mokytoja, kurios dėl šnabždesių nerimavo, po vaidinimo Kęstučio atsiprašė dėl nepagrįstų įtarinėjimų.

"Aš visai nesistebėjau, kai Kęstutis, baigęs mokyklą, rinkosi aktoriaus specialybę. Gal jame "prasikalė" mano tėvo genai? Jis kaimo žmones irgi į klojimą kviesdavo, vaidinimus rengdavo. Teatrui nėra abejingas ir Vytautas", - pasakojo A. Žilinskienė.

Na, o kaip savo vaikystę, paauglystę ir jaunystę Turgaus g. 23-ajame name prisimena Vytautas ir Kęstutis Žilinskai,- kitą pirmadienį.