Mėta Aušrienė, likusi su vaikais, nepuolė raudoti ir rankų grąžyti. Ji pirmiausiai nuskubėjo į jau spėjusį įsikurti Lietuvos konsulatą. Bet Lietuvos valstybės atstovai tik bejėgiškai paskėsčiojo rankomis - jie nieko nežiną, nieko negalį.
Tad karingai ir "ūkiškai" nusiteikusiai M. Aušrienei teliko vienas kelias - kaip nors prasiveržti pas naująją valdžią ir iš jos išreikalauti žinių apie savo vyrą. Prasiveržė. Čia labai pravertė naivios ir bejėgės moters vaidmuo: esą nuomininkai liko nesumokėję nuomos, o ji nežinanti, kiek. Tad būtinai turinti pamatyti vyrą ir išsiaiškinti, gauti nurodymų. Ir frau Aušrienei pavyko gauti leidimą trumpam susitikti su vyru.
Nuolat besikračiusi miesto šurmulio, miesčioniško reikšmingumo ponia Mėta nesutriko pasitikdama besikeičiančio gyvenimo lemtį. Savo akimis ji įsitikino, kad bent kol kas jos sutuoktinis gyvas ir sveikas. Bet jai rūpėjo dar vienas dalykas - kas iš bičiulių dar areštuoti ir su kuo Jonas dalinsis kalinio duona.
Sargybinio akivaizdoje to ji negalėjo tiesiai paklausti. Tad pradėjo linkėjimus perdavinėti. Sutuoktinis tai linksėdamas dėkojo už juos, tai apgailėdamas gūžčiojo pečiais, kad tų linkėjimų perduoti negalėsiąs. Taip M. Aušrienė išsiaiškino, kurie lietuvininkai areštuoti, o kurie dar laisvėje, nes tiesiog suspėjo laiku išvažiuoti iš Klaipėdos.
Kraustynės
Taip mylinti Minjotų ūkio ramybę, M. Aušrienė, šitaip klostantis šeimos reikalams, į juos neskubėjo: kaip išvažiuos, jei virš sutuoktinio pakibusi nežinomybės grėsmė, o ir kaip vaikus nuo gimnazijos ar pradinės mokyklos atitrauks...
Bet nežinomybėje ponia Mėta ilgai nesikankino - kelias dienas praleidęs nelaisvėje, ant namų slenksčio pasirodė J. Aušra. Labai susikrimtęs žmonos paprašė, kad šioji padėtų susiruošti išvažiuoti - per 12 val. jis turėjo palikti Klaipėdą. Važiuosiąs į Tauragę, kur turėtų gauti darbo. Na, o Mėta, vaikams baigus mokslus, išvažiuosianti į Minjotus. Būstą Klaipėdoje kam nors gal pavyks išnuomoti.
Bet gyvenimas Klaipėdoje jau darėsi nebepakeliamas. Tad, dar nesibaigus mokslo metams, Mėta su visa manta ir vaikais pardardėjo į Minjotus. Vežime dar tilpo Aušrų vaikus prižiūrėjusios ir staiga pasimirusios auklės Trudelės karstas. Nors šioji pas Aušras jau nebedirbo, tačiau palaidoti Klaipėdoje šią darbštuolę M. Aušrienės širdis neleido. Kartu su visais rakandais į tėviškę pargabeno ir Trudelę...
Gyvenimas su kliūtimis
Taigi visa Aušrų šeimyna Minjotuose, o šeimos galva - Tauragėje. Vėl darbuojasi muitininkų komandoje. Tik savaitgaliais į ūkį pardardėdavo ir vyriškų darbų griebdavosi. O Aušrienė, nuolat rūpestingai šeimos židinį kursčiusi, regis, buvusi atoki nuo politinių reikalų, ėmė ir nubildėjo į Lietuvos konsulatą Klaipėdoje Lietuvos valstybės pilietybės pasitvirtinti. Nors be jokių vargų jai buvo "prisegta" vokiškoji. Pasak Astridos Petraitytės, parašiusios monografiją apie J. Aušrą, tokiam žingsniui reikėjo drąsos, "kad šitaip demonstratyviai paniekintum suteiktą malonę..."
Aušrų vaikai jau irgi lietuvybės bacila buvo užsikrėtę. Netgi mažoji Ievutė liežuviuką pasmailindavo.
Kai kaime pasklido kalbos, jog gali nebelikti druskos, Ievutė su kaimynų mergaite šlajikėmis buvo išsiųstos į Katyčius tos druskos pargabenti. Joms pravažiuojant pro karčemą, kurios šeimininkas niekada neslėpė simpatijų Vokietijai ir Hitleriui, jis pakėlė ranką ir užrėkė "Heil Hitler!" Ievutė, atliepusi į taktą "In die Hosen Gewitter!" (maždaug "audra kelnėse"), ir pati išsigando. O kai grįždama iš Katyčių karčemininko terasoje pamatė kelis vokiečius, o pats šeimininkas ranka vis Aušrų ūkio kryptin mojavo, ir visai iš baimės tirtėti pradėjo esanti vokiečiams skundžiama. Paauglė dar nežinojo, kokius išbandymus šeimai patirti teks visai ne dėl jos "sugiedoto refreno".
Bet apie tai - kito pirmadienio "Akvarelėje". Pasižiūrėsime, ar vokiečių ir sovietų "malones" patyrusiems Aušroms pavyks grįžti į savąjį būstą Klaipėdoje Pievų Tako 31-ąjį namą? Ir apskritai, kaip jiems klosis gyvenimas karo metais ir pokaryje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą