Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (183)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (183)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau "naršysime" Liepų g. 7-ąjį namą, kuriame šiandien yra įsikūrusi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus administracija, moksliniai bendradarbiai. Čia saugojami ir muziejaus fondai.

Nuo 1963 m. tuometinio Kraštotyros muziejaus veiklos vadžias į rankas perėmė Bronė Elertienė, prieš tai beveik dešimtmetį "pasitreniravusi" muziejaus mokslinės bendradarbės pareigose. Būtent jos vadovavimo metu muziejus pasuko Mažosios Lietuvos istorijos link.

Spalvinga biografija

Bronės Liktoraitės-Elertienės tėvas Kazimieras Liktoras buvo kilęs iš aukštaičių bajorų, o mama - lietuvininkė nuo Tilžės.

Vaikinas iš Aukštaitijos patraukė į Peterburgą - ir pasaulio pamatyti, ir farmacijos paslapčių įminti. O paskui pagal carinės Rusijos dėsnius buvo išsiųstas į Tbilisį padirbėti, praktikos įgyti. Bet čia buvo pašauktas į caro armiją, kurioje ir karinį laipsnį užsitarnavo, ir netgi Georgijaus kryžius už drąsą I pasaulinio karo metu jam buvo užkabintas.

Karui pasibaigus K. Liktoras vėl "nusėdo" Peterburge. Kaip pasakojo B. Elertienės anūkas Dainius Elertas, labai daug bendravęs su močiute (Bronės ir Kęstučio Elertų sūnaus Audriaus šeima po vienu stogu viskuo dalinosi), Peterburge jau buvo prasidėję proletariniai neramumai. Lietuvių Liktorų šeima, kurioje jau krykštavo dukrelė Valerija, matė jų kieme šaudomus žmones ir nutarė bėgti į Lietuvą.

1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo valstybės kūrimas. Ir jai labai reikėjo karininkų, turinčių patirties. Taigi K. Liktoras tapo nepriklausomybės kovų savanoriu, vėliau - Lietuvos armijos karininku. Kaune Liktorams gimė mažoji Bronytė, o vėliau - ir Stela.

Valerija, Bronė ir Stela, mirus mamai, labai anksti likusios našlaitėmis. Jos tėvui negalėjo atleisti "išdavystės" - antrosios santuokos. Merginos labai anksti subrendo ir tapo savarankiškos.

Pirmosios kraštotyrinės ekspedicijos buvo rengiamos į artimiausius objektus, kur galėjai nukulniuoti ir pėsčias. Šioje nuotraukoje - Bronė Elertienė (viduryje) senajame Klaipėdos mėsos kombinate.

Moksluose prakutusi Bronė vokietmečiu įsitaisė dirbti komisariate. Čia ji turėjo galimybių lietuviams parūpinti leidimus keliauti. Kai parsirito atbulinė fronto banga, pradėjo kurtis sovietinės institucijos, Valerija išėjo į miškus ir apie 1950 m. kartu su miško broliais susisprogdino bunkeryje.

Stela pasitraukė į Vakarus, o Bronė, nusprendusi, jog gali iškilti į paviršių vokietmečiu jos padaryti "nusikaltimai" ir aplinkybės, kad viena sesuo - miškuose, o kita - Vakaruose, apsisprendė "emigruoti" į Klaipėdą, kurioje manė būsianti ne taip pastebima enkavėdistų. Tuo labiau, kad į uostamiestį ją kvietė besikuriantis teatras (mokydamasis ji lankė dramos studiją Kaune).

Būtent Klaipėdoje ji susipažino su žavinguoju aktoriumi Kęstučiu Elertu. Slapčia susituokė Švėkšnos bažnyčioje. Žinoma, santuoką registravo ir civilinėje kontoroje.

Iki 1954 m., kai B. Elertienė pradėjo dirbti Kraštotyros muziejuje moksline bendradarbe, ji vaidino bei augino du sūnus - Audrių ir Montaną. Anūko D. Elerto tvirtinimu, šis vardas jo dėdei buvo suteiktas Herkaus Manto garbei. Pasak Dainiaus, tokia buvusi Herkaus pavardė.

Rengė ekspedicijas

Muziejuje B. Elertienė labai greitai rado savo nišą. Ji suvokė, kad Kraštotyros muziejaus paskirtis toli gražu ne stendai apie gyvulininkystės planų vykdymą. Pradėjo rastis kontaktai su daug iškentėjusiais žmonėmis - iš sovietinio kalėjimo grįžo prieškarinės Vytauto Didžiojo gimnazijos, pokarinės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Kazimieras Trukanas, iš tremties ir lagerių - Jonas Tatoris, Eduardas Jonušas.

Dabar jau sunku sugaudyti siūlų galus, kaip ir dėl ko šie žmonės pradėjo bičiuliautis su B. Elertiene. Tačiau būtent jie ateidavo talkon rengiant ekspedicijas į Neringą, atokesnius Klaipėdos krašto kampelius, kur buvo renkami eksponatai, kalbinti į Vokietiją nepasitraukę, lageriuose nesupūdyti Mažosios Lietuvos gyventojai.

Viename iš interviu B. Elertienė pasakojo, kaip atsargiai reikėjo ieškoti kelio į lietuvininkų širdis. Pasak jos, bet kurį prašalaitį jie priimdavo rūsčiai santūriai. Persekioti ir vokiečių, ir sovietų, ir netgi pačių brolių lietuvių, jie neturėjo paskatų nuoširdžiai pulti į kiekvieno sutiktojo glėbį. Bet jeigu jau įsitikindavo prašalaičio verte, tai atsiverdavo nuoširdžiai, dažnai ir visam gyvenimui likdavo bičiuliais.

Kas ir kaip Klaipėdoje ir jos apylinkėse buvo išsaugota, apginta įsikišus Kraštotyros muziejui, kai jam vadovavo B. Elertienė, kokių gudrybių buvo imamasi įrengiant vertingas Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos praeitį atskleidžiančias ekspozicijas - kitą pirmadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder