Jonas Genys, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi pradėjęs dirbti 1992-aisiais, paklaustas, kiek dar muziejuje aptiko Bronės Elertienės paliktos dvasios ir atmosferos, sakė, kad tiesioginio kontakto su šia asmenybe jau nebeturėjo. Tačiau B. Elertienė įspūdį buvo palikusi žymiai anksčiau, kai J. Genys dar buvo susitelkęs į archeologiją.
"Tuomet su ja bendravau labai fragmentiškai. Mane labai stebino Elertienės transformacija - nuo įkvėptos ir pakylėtos scenos į pakankamai konkretų istorinį ir, deja, tokį nedėkingą darbą. Bet galiu pasakyti, kad meninis požiūris į istoriją ir į paveldosaugą davė puikių rezultatų. Imponuodavo žemas jos balso tembras, kuris suteikdavo tokio išskirtinio rimtumo. Ir ji, skirtingai nuo daugelio kitų rūkančių moterų, kažkaip ypatingai inteligentiškai laikydavo cigaretę", - nešykštėjo komplimentų J. Genys.
Vargas dėl Memelio
"Kai mane kalbino imtis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pareigų, labai nenorėjau. Paminklų konservavimo institute dirbti man buvo labai įdomu, ypač dėl kasinėjimų, tyrinėjimų. Kiek būta džiaugsmo dėl kiekvieno radinio, dar rašiau disertaciją. O muziejuje baugino biurokratiniai gniaužtai, kai tampi tiesiog ataskaitų rašytoju, tokiu popieriaus "atamanu". Ir dar vienas dalykas - Kraštotyros muziejaus Liepų gatvėje jau kaip ir nebebuvo, o Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Didžiojoje Vandens gatvėje dar nebuvo. Greta buvo steigiami Kalvystės, Pilies muziejai. Galite įsivaizduoti, kaip reikėjo suktis. Beje, etatų skaičiaus niekas neketino didinti - viskas tomis pačiomis jėgomis, tomis pačiomis rankomis. O dar ir lūžiai žmonių sąmonėje, kai visai kitaip reikėjo įvardinti iki tol įsikerojusius ideologinius štampus", - savo darbo pradžią prisiminė J. Genys.
Atsivėrus sienoms, Klaipėda susilaukė ypatingo dėmesio Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje. Ir, žinoma, Vokietijoje. Nepaisant darbų apimties vietoje, muziejaus bendradarbiai stengėsi parengti kilnojamas ekspozicijas užsieniui. Sovietmečiu parengtas ekspozicijas antspaudais tvirtindavo "Glavlitas" (tokia cenzorių kontora), o Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę kone tos pačios funkcijos buvo užkrautos Kultūros ministerijai. Sudarius parodos eksponatų sąrašą jis buvo vežamas į Vilnių "patvirtinti". Ten atsisako tai daryti vien todėl, kad aptiko iki tol draustą žodį "Memel"...
"Reikėjo turėti galvą ant pečių, kad subrandintum koncepcijas, argumentus, kodėl vartotinas tas ar kitas terminas, kodėl nereikia bijoti istorinių pavadinimų. Dėl to labai daug diskutavome su Klaipėdos universiteto ir kitų Lietuvos bei kaimyninių šalių universitetų, analizuojančių Rytprūsių problematiką, istorikais", - dalijosi mintimis J. Genys, pažymėjęs, kad ir muziejaus darbuotojų sąmonėje turėjo vykti tikra revoliucija.
O koks kilo konfūzas, kai bendradarbiaujant su Vokietijos miestų muziejais į Klaipėdą buvo atvežta Memelio atvirukų kolekcija. Ji susilaukė didelio ne tik miestelėnų, bet ir istorijos specialistų dėmesio. Dar tebevykstant parodai buvo pradėta šnabždėtis, kad šią kolekciją surinko Ernstas Noimanas, Klaipėdos krašto nacistinės partijos vadas, pirmasis 1939 m. kovo 22 d. pasveikinęs į Klaipėdą atvykusį Hitlerį.
"Virtuvė" - ta pati
Fondų tvarkytoja Irena Budginienė šiandien yra Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ilgiausiai dirbanti darbuotoja. Ją 1972 m. į darbą su lietuvininkės Rūtos Mačiūnienės rekomendacija priėmė pati B. Elertienė.
"Kai atėjau į Gorkio gatvės 7-ąjį namą, man čia viskas imponavo - eksponatai, žmonės. Ir, žinoma, pati direktorė, vilkinti pilką šilkinį chalatą. Tai buvo muziejaus darbuotojų uniforma. Kai jau niekas tų chalatų nebedėvėdavo, direktorė vis tiek su juo švytruodavo. Tąkart buvau priimta ekskursijų vadove. Savo pareigomis labai didžiavausi. Gavusi tekstus, jų mokiausi prieš veidrodį, kad kuo įtaigiau juos išbelsčiau. Taip ir užsilikau muziejuje, mokiausi, gilinausi. Ir dabar esu ilgiausiai su muziejaus fondais - dažniausiai knygomis, žurnalais ir laikraščiais - dirbanti muziejaus darbuotoja.
Taip, į mūsų gyvenimą ir darbą nenumaldomai įsiveržė kompiuteriai, tačiau fondų tvarkymo "virtuvė" tokia pati kaip ir prieš keturiasdešimt metų: priėmimo aktas, pirkimo dokumentai, nes dabar retai kas ką bedovanoja, aprašas ir panašiai. Aš kartais pajuokauju - muziejaus direktoriai keičiasi, o aš - vis toji pati", - porino nedidelėje patalpoje, pilnoje kartotekų, sėdinti I. Budginienė.
Beje, kadaise čia buvo direktorės su pilku šilkiniu chalatu kabinetas. Dabar jame sėdi dvi fondų tvarkytojos - ponia Irena ir Zita Juškėnienė, į muziejų atėjusi dirbti kiek vėliau. Tačiau dabar jos - ilgiausiai muziejuje dirbančios ir didelę patirtį turinčios bendradarbės.
"Taip, gyvenimas labai pasikeitė, taip, atsirado naujos technologijos, naujos istorinių faktų pateikimo galimybės. Tobulėjame, toliau turtėja muziejaus fondai. Galiu pasakyti, kad visi muziejaus vadovai, su kuriais teko dirbti - Bronė Elertienė, Ona Zelenienė, Juozas Dmuchauskas, Vladas Žulkus ir dabartinis Jonas Genys - kaip tos bitės darbininkės darė ir daro viską muziejui turtinti", - sakė I. Budginienė.
Beje, netolimoje ateityje Liepų g. 7-ajame numeryje įsikūrusi muziejaus administracija, moksliniai bendradarbiai bei čia sukaupti fondai kraustysis į kitas patalpas.
Anonsas
Kitą pirmadienį žingsniuosime į Kurpių gatvę, kurioje, karui tik pasibaigus, pradėjo veikti notarinė kontora. Kas buvo pirmasis notaras pokarinėje Klaipėdoje? Su kokiais reikalais arkliais kinkytais vežimais čia suvažiuodavo žmonės iš viso Klaipėdos krašto?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą