Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (196)

Nors Mokytojų seminarijos ir Mokytojų instituto keliai išsiskyrė galutinai, tačiau iki 1956 m., kai Mokytojų institutas buvo "perduotas" Šiauliams, šios dvi mokslo įstaigos būdavo tarsi susisiekiantys indai - baigusieji seminariją paprastai mokslus tęsdavo Mokytojų institute. Be to, šių dviejų pedagoginio profilio mokslo įstaigų dėstytojai nuolat migruodavo iš vienos į kitą.

Dėstytojų žiedas

"Mes savo pedagogus tiesiog dievindavome. Kai klausydavomės Leono Jovaišos psichologijos paskaitų, nuskambėjus varpeliui maldaudavome toliau mums psichologines minkles gliaudyti. Kostas Biliūnas, dėstęs muziką ir dainavimą, buvo pavergęs nuoširdumu. Labai noriai lankydavome choro repeticijas, nes dėstytojas Jonas Matutis buvo ne iš kelmo spirtas "šposininkas". Na, o šviesaus atminimo lituanistas Steponas Skeivys - iš kur rasti žodžių jo žinioms, ir kaip žmogui įvertinti? Aš jau nekalbu apie seminarijos direktorių Aleksandrą Racevičių, kuris tikrai labai tėviškai rūpinosi kiekvienu studentu. O man asmeniškai tos tėviškos rankos labai reikėjo, nes tėvelio jau nebeturėjau. Turėjome puikius pedagogus", - su šiluma balse ir kibirkštėlėmis akyse kalbėjo šių įstaigų auklėtinė Janina Miklovaitė-Juškevičienė.

Darbėniškis Vytautas Pridotkas dairytis galimybių į Klaipėdą atvyko 1946 m.

"Taip nosies tiesumu nuo geležinkelio stoties ir drožiau. Ir pamačiau užrašą "Mokytojų institutas". Tvaksinčia širdimi pravėriau duris, nes būti mokytoju buvo mano svajonė nuo 1941 metų, kai mus mokytojai ragindavo rinktis pedagogo kelią - dvi savaitės kursų Šiauliuose, ir jau mokytojas. Bet prasidėjęs karas sumaišė viską, o svajones teko pamiršti. O kai pamačiau, kad Mokytojų instituto direktorius - buvęs mano gimnazijos Kretingoje vadovas Antanas Šimkus, tai ir visai iki dangaus pašokti buvau pasiruošęs. Kai užėjau pas jį į kabinetą, direktorius ilgai manęs neegzaminavo, paklausė, ar jau rytoj aš galėčiau pradėti mokytis. Taip 1946 metų antrąją Kalėdų dieną tapau studentu. Tuomet Kalėdos jau būdavo darbo dienos", - prisiminė V. Pridotkas.

Jis puikiai mena savo dėstytojus, kurie paskaitų skaityti važinėdavo iš Vilniaus. Gaudė kiekvieną Jono Laužiko žodį per jo pedagogikos ir pedagogikos istorijos paskaitas, nepaprastai įdomios jam atrodė dėstytojo Trumpos teikiamos psichologijos žinios. Negalėdavo akių atitraukti nuo nepaprastai inteligentiško pedagogo Pokrovskio, dėsčiusio rusų kalbą. Tuomet, o ir vėliau niekas nežinojo, kad tas jų dėstytojas - kunigaikštis, nuo 1917 m. revoliucijos bėgęs į Lietuvą. Ir, žinoma, net įsivaizduoti negalėjęs, kad sovietų valdžia ir čia jį pasivys...

Vokiečių kalbą būsimiems pedagogams dėstė Klaipėdos krašto šviesuolis Jonas Užpurvis. Fiziką, matematiką - pats instituto direktorius A. Šimkus. Beje, instituto direktorius turėjo ir pavaduotoją, tokį savotišką prievaizdą Strekalovą, kuris dėstė TSKP istorijos kursą. Pasak V. Pridotko, visų dėstytojų vedami kursai dvelkė nepriklausomos Lietuvos dvasia. Kadangi Strekalovas lietuviškai nekalbėjo, regis, kalbos ir nesuprato, tai dėstytojai nesijautė per daug varžomi.

Nuogas - į dilgėles

1948 m. V. Pridotkas studijas baigė su pirmąja Mokytojų instituto laida. Kartu su juo fizikų, matematikų diplomus įgijo Klaipėdos šviesuolio Trukano duktė Audronė, vėliau profesoriais tapę Bronius Balčytis, Jonas Skirmantas, sėkmingai mokytojavę Aloyzas Šilauskas, Joskaudas, Žutautas.

"O mane išsiuntė į Vilnių, į Švietimo ministeriją, kur turėjo patvirtinti būti man ar nebūti Mokytojų seminarijos dėstytoju. Jau du kandidatus buvo pravarę. Kodėl patvirtino - man iki šiol mįslė. Juk tėvas 1945 metais buvo išvežtas kasti Belomoro kanalo, brolis - dvasininkas... Nestojau į komjaunimą, o vėliau ir į partiją neprisikvietė, nors "pyragus" pareigų pavidalu po nosimi kaišiojo", - svarstė V. Pridotkas, iš Vilniaus grįžęs jau Mokytojų seminarijos dėstytoju.

"Neturėjau praktikos, nebuvo jokios literatūros, 1948 metų spalio 14 dieną atėjęs į auditoriją tą atvirai pripažinau ir pranešiau, kad kaip žinau, taip ir mokysiu", - sakė V. Pridotkas, tada pasijutęs puolantis nuogas į dilgėles. Beje, jo mokiniais buvo ir šią frazę Lietuvos Atgimimo laikotarpiu į viešumą paleidęs Eduardas Vilkas, jo brolis Stasys.

Tarp buvusių jo ugdytinių - virtinės Lietuvos šviesuolių, dešimtys įvairių mokslo įstaigų profesorių. Su daugeliu buvusių mokinių V. Pridotkas ryšio iki šiol nėra praradęs. Kai vaišino arbata, į kurią kroviau medų, pedagogas sakė, kad tai - Birutės iš Bitėnų dovana. Arbatos, saldainių taip pat buvę jo studentai padovanojo.

Mokytojų instituto auklėtinis, o vėliau Mokytojų seminarijos dėstytojas Vytautas Pridotkas šiandien sako esąs laimingas, kad pasirinko pedagogo kelią.

Ypač artimi ryšiai V. Pridotką sieja su Mokytojų seminarijos I laida. Iš 31 studento dabar liko tik dešimt. Jie kone kasmet susitikimus rengia savo buvusio dėstytojo, gyvenančio viename iš Kretingos blokinių namų, bute. Pedagogas šią draugystę labai vertina. Tuomet mokslus baigę seminaristai jam padovanojo medinę sėjėjo skulptūrėlę, kurią jis jau tiek metų sergsti. Tuomet jo studentai pedagogui sakė, kad šis pasėjo gerus grūdus. Jie būtinai sudygs, išleis želmenis. Taip ir nutiko. Nė vienas iš kurso neišėjo į lankas - tapo puikiais pedagogais. Tarp jų - ir viena šios "Akvarelės" herojų Janina Juškevičienė.

Anonsas

Kitoje "Akvarelėje" - Mokytojų instituto auklėtinio, šiandieninio Klaipėdos universiteto profesoriaus Vytauto Smailio biografija. Jis ir dar trys Mokytojų instituto studentai buvo ištremti į Krasnojarską.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".