Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (198)

Kai užsidarė Mokytojų institutas, Klaipėdos miesto valdžiai galvos sukti, ką įkurdinti šiame pastate, neprireikė. 1956 m. vasario pabaigoje jau buvo įvykęs žymusis Komunistų partijos XX suvažiavimas, kuriame Nikita Chruščiovas nuo Stalino galvos gerokai "paravėjo" laurų lapelius. Tame suvažiavime ne tik buvo nuvainikuotas Stalino kultas, bet priimti ir įvairūs sprendimai. Tarp jų - nutarimas sąjunginėse respublikose atidaryti naujo tipo vaikų mokymo ir auklėjimo įstaigas.

Na, ir Lietuvos Vyriausybės nutarimu nuo rugsėjo 1 d. Kaune, Kapsuke (Marijampolėje) ir Klaipėdoje tokios mokyklos-internatai jau privalėjo pradėti veikti. Išskirtinis mokyklų-internatų bruožas - moksleiviams turėjo būti teikiamas visapusiškas valstybinis išlaikymas, pradedant apranga, įskaitant ir apatinį trikotažą, maistą, vadovėlius, baigiant pačiomis moderniausiomis mokymo priemonėmis.

Kita sąlyga - vaikas mokykloje-internate ne tik mokosi, bet ir nakvoja. Išskyrus poilsio dieną - tuomet tik sekmadienius,- kai moksleiviai galėjo grįžti į namus ar pas globėjus. Į mokyklas-internatus tegalėjo būti priimami arba visiški našlaičiai, arba teturintys vieną iš tėvų. Būtent tokiose mokymo ir auklėjimo įstaigose sovietiniai ideologai įsivaizdavo išaugsiant tikrus homo sovietikus piliečius.

Tad nenuostabu, kad 1956 m. rugsėjo 1-ąją vienodai aprengtus 1-7 klasių moksleivius pasitiko bene patys geriausi Klaipėdos miesto pedagogai. Kai kurie - buvę Mokytojų instituto dėstytojai. O, kaip minėta ankstesnėse "Akvarelėse", Mokytojų institutas toli gražu nebuvo sovietinės ideologijos citadelė... Kažin ką galvojo tuomet į "naująjį kontingentą" žvelgiančios mokytojos - lietuvininko duktė Ieva Aušraitė ar prieškariu šiame pačiame pastate lankiusi ir baigusi mergaičių licėjų Erdmono Simonaičio duktė...

Klaipėdiečių požiūris į internatą

Nepaisant sovietinių ideologų, toli žvelgiančių į naujosios kartos ugdymo ateitį užmačių, miestelėnai, gal net neįtardami jų, stengėsi sukišti savo vaikus į internatą - juk toks palengvinimas šeimai, kai bent vienam ar dviem vaikams valstybė ir apavą, ir aprangą perka. O ir maistas - nemokamas.

Mano buvusi klasės draugė Giedrė Staponaitė taip pat išėjo mokytis į internatą. Mat šeimoje dar augo sesuo ir brolis. Tad toji šeima buvo priskiriama prie menkas pajamas turinčiųjų. O tokių šeimų atžalos irgi galėjo pretenduoti į internatiečių gretas. Giedrės didelis pliusas buvo tas, kad ji buvo gera gimnastė. Vėliau mokykla-internatas tapo rimtas konkurentas 1-ajai ir 4-ajai vidurinėms tiek sporto, tiek saviveiklos kolektyvų varžytinėse. Internate mokėsi daug gabių ir netgi talentingų vaikų.

Labai greitai į internatą savo vaikus brukti pradėjo ir tuo metu miesto elitui pagal pareigas priklausančios šeimos. Kai 1958 m. rugsėjo 5 d. internato direktoriumi kone per prievartą buvo paskirtas Vytautas Stanislovas Rumbutis, jis su tuo reiškiniu vos ne kovą pradėjo.

"Iki tol aš mokytojavau 9-ojoje vidurinėje, ir buvau patenkintas savo vieta po saule. Vieną dieną mane išsikvietė miesto valdžia ir prisakė važiuoti į Vilnių. Prieštaravau, teikiau įvairiausių argumentų. Bet prieš vėją neturėjau jėgų papūsti. Teko išvažiuoti pas tuometinį švietimo ministrą Mečislovą Gedvilą. Grįžau jau internatinės mokyklos direktoriumi. Guodžiausi bent tuo, kad mokyklos dislokacija pažįstama - juk 1953 metais baigiau Mokytojų institutą šiame pastate. Žinojau rūsius, bent kiek išmaniau inžinerinius dalykus. Juk direktorius - ne tik pedagoginius dalykus privalo išmanyti", - šiandien kalbėjo beveik keturis dešimtmečius mokyklai-internatui, o vėliau vaikų namams vadovavęs V. S. Rumbutis.

Pradėjusiam vadovauti šiai mokslo įstaigai direktoriui labai nepatiko "ponų" subrukti vaikai.

"Žinoma, jie savo vaikus į internatą atidavė ne dėl materialinio stygiaus. Dažnai patys su atžalomis nesusitvarkydami, į internatą atidavę galėjo jaustis ramesni. Tegul pedagogai su jais kovoja ir dieną, ir naktį. Iš tiesų tie "ponų" vaikai mums buvo tikra rakštis. Tai jie sukurstydavo net pačius geriausius klasės draugus visokioms šunybėms. Tai jie užkrėsdavo bacilomis atsainiai žiūrėti arba visai nežiūrėti mokslų. Rengiau įvairius žygius, kad tie "ponų" vaikai patys nebenorėtų čia būti", - prisipažino V. S. Rumbutis.

Anonsas

Kaip buvo nugriauta Stalino ir Gorkio skulptūra, "puošusi" įėjimą į mokyklą-internatą? Ką įžvelgti po mokyklinių uniformų sijonais, šokant valsus, stengėsi internato berniukai ir kuo baigėsi šita "mada"? Kas per daiktas buvo pagalbinis ūkis? Kodėl vieni didžiavosi, o kiti bandė nuslėpti išsilavinimą įgiję mokykloje-internate ir kitus dalykus, skaitykite po savaitės.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".